<…>knygų skaitymo būdą formuoja - arba, tiksliau, deformuoja – mokymas. Mokyklos tikslas suteikti kiekvienam besimokančiam tam tikrą ???kultūrinę nuosavybę“. Baigiant mokyklą, dokumentu patvirtinama, jog moksleiviai t u r i bent minimalų tos nuosavybės kiekį. Studentai mokomi taip, kad jie galėtų pakartoti pagrindines autoriaus mintis.<…> Įvairūs išsilavinimo lygiai - nuo vidurinės mokyklos iki aspirantūros – iš esmės skiriasi tik įgyjamu kultūros nuosavybės kiekiu, kuris atitinka tą materialinės nuosavybės kiekį, kokį studentai įgis ateityje.Vadinamieji geri studentai yra tie, kurie gali tiksliausiai pakartoti, ką kiekvienas iš įvairių filosofų yra pasakęs. Jie panašūs į gerai informuotą muziejaus gidą. Tačiau jie mokosi to, kas telpa į žinių kaip nuosavybės ribas. Jie nesimoko klausti filosofų, diskutuoti su jais; jie nesimoko įžvelgti filosofų vidinių prieštaravimų, suprasti, kad jie apeina kai kurias problemas ir vengia aštrių temų; jie nesimoko atskirti autorių naujų minčių nuo tų, kurias padiktavo jų meto ???sveikas protas“; jie nesimoko įsiklausyti, kad galėtų atskirti, kada autoriai kalba tik protu, o kada jų protas ir širdis kalba kartu;