Užprogramavo

Pažįstami manęs dažnai klausia (beje, tai tradicinis klausimas):
- Kaip gyveni?
Nesuprantu, kam jiems tai būtina žinoti, kai savų bėdų turi per akis. O išgirdę teigiamą atsakymą, dažnai nusivilia. Tiesa, jei kartais pasiskundi, aiškiai pastebi pašnekovo veide piktdžiugišką šypsenėlę. Todėl aš paprastai atsakinėju šitaip:
- Gyvenu  intensyvų  turtingą  dvasinį  gyvenimą  už 250 litų per mėnesį.
Sakote – mažoka? O bendradarbė  mane  įtikinėjo,  kad galima normaliai gyventi ir už 100 litų.
  Nesiskundžiu,  nors  dešra  kainuoja  kaip Norvegijoje, o uždirbu kaip Nigerijoje. Be to, mes turime labai daug visokių švenčių – tautinių, katalikiškųjų, net sovietinių. O kur dar draugų gimtadieniai, vardadieniai, visokie jubiliejai! Žinoma, kas sugeba, geria  ir užkanda nemokamai.
    Taigi grįžtu vieną kartą namo taip atšventęs, neprisimenu, musulmonų urazą ar rusiškus naujuosius metus pagal senąjį kalendorių. Sunkiai paršliaužiau – net neprisimenu kaip. Nugriuvau paslikas į lovą, rodos, šalia savo (?) žmonos. O gal jūs manote, kad aš su tokia alga neturiu net žmonos? Velniai žino – gal turiu, gal neturiu. Tai gal visai ne aš ten buvau? Bet vis dėlto, atrodo, aš? Atsijungiau kaip mat. Tik staiga jaučiu – kylu tokiu šviesiu tuneliu. Aplink – vaivorykštės spalvų žaismas, tyliai skamba nežemiška muzika, dainuoja lyg angelų choras. “Štai pirmos žibuoklės – nupirkit, praeiviai…”
    Pasižiūriu žemyn – kiaurai stogą ir visus perdengimus matau: mano kūnas toks mažas mažas, susirietęs, pamėlynavęs. Toks lengvumas – lyg ir gėręs visai nebūčiau.
  “Na, - sakau, - prasidėjo manęs dangun ėmimo šventė”.
    Taip bespėliodamas, atsitrenkiau į kažkokias lyg stiklines duris, prie kurių mane tarytum kas su dulkių siurblių būtų pritraukęs. Apsidairau – prie tų durų sėdi tokie du - lyg varlės, lyg ne varlės, lyg keturkojai, lyg keturrankiai. Akys kaip samčiai, tokie mėlynai žalsvi padarai. Vienas jų sumurmėjo:
- Dar vienas neplanuotas atsibeldė.
  Po to jau kreipėsi į mane:
- Žinai, kur papuolei?
- Nujaučiu, - lemenu.
- Tai,  sakyk, kur mums tave dėti? Klok, kokių šunybių žemėje esi prikrėtęs? Stokis ten už to aparato, - ir rodo man įrengimą, panašų į mūsų rentgeną.
  “Na, - spėlioju, - tai kosminis ufonautų melo detektorius” . Tik  jaudintis man nėra ko: juk mano kūnas liko ten, žemėje. Bet, pasirodo, neįvertinau aš kosminės elektronikos. Vos atsistojau prie aparato, žiūriu - kažkokie raudoni brūkšneliai ekrane tuoj pasirodė.
- Taip … -  niurna  po  nosimi  operatorius,  - žalingi įpročiai… nedoros  mintys ir  darbai … kenčiantys artimieji…
- Ką jūs, - piktinuosi, - aš neturiu jokių ydų, jokių blogų minčių.

- Gerai, jau gerai, nemeluok, - barasi tas nematytas padaras. - O vakar ką iškrėtei?! Buvo žmonos gimtadienis. Nepameni? O tu grįžai kaip dūmas girtas! Apšlapinai kaimynams duris pirmajame aukšte, antrajame atsigulei numigti. Vargšelė žmona turėjo tave į penktą aukštą nutempti. Žmogų skriaudi!
- Kokį  žmogų?! - piktinuosi. - Tai  tikra  ragana!  Tikriausiai su kočėlu aptalžė  - ir dabar sąnarius skauda.
- Na,  tiek  jau  to, -  sako ta keista būtybė, - bet nežinau, kur tave dėti. Į aukštąją kosminę sielų tobulinimo akademiją siųsti negalime. Į dvasinį šiukšlyną tave mesti irgi gaila – dar nesi visiškai sugedęs. Tavo laimė, kad nesi japonas? Jų nepaleidžiame, nes gali prie mūsų elektroninių prietaisų prisijungti.
Apsidžiaugiau. Gal kaip nors laimingai išsisuksiu?
- Mes  čia  tave  truputį užprogramuosime, - toliau dėsto kosminė būtybė. - Grįžk į savo žemę ir nepasakok apie mus visokių nesąmonių? Kai kas giriasi, kad su mumis net lytinių santykių turėję…
    Brr.. Lytiniai santykiai su tokiais keturkojais - keturrankiais… Net nupurtė.
- Žodžiu, skrisk tu atgal į savo kūną, - liepė ne šios  planetos gyventojas, ir mes atsisveikinome.
Ir čia aš pabundu. Rankos sveikos, kojos juda. Kas dar?
Aha, viskas vietoje. Pagyvensime! Žmona (!) virtuvėje tarškina indus. Apsirengiu. Stengiuosi nepastebimai išsėlinti į koridorių.
- Vėl išeini lakti? – jau už durų pasiveja jos žodžiai.
Iš kaimynų pasiskolinu penkis litus, planuodamas,  kaip skaniai atsigersiu alaus. Net seilės nutįso. Tačiau kojos kažkodėl pasuko į laidojimo reikmenų parduotuvę. Nuperku už visus penkis litus baltą rožę ir susimąstęs grįžtu namo. “Kas čia su manimi darosi, -  stebiuosi, - nejau išprotėjau?”
-  Sveikinu  gimimo dienos proga, bandau apkabinti žado netekusią žmoną.
Jai iš rankų iškrenta plauta lėkštė. Šukės laimę neša…
  …Štai taip dabar ir gyvenu dvasiškai turtingą gyvenimą už 250 litų per mėnesį. Gal išprotėjęs, o gal užprogramuotas? Gal algą padidins? Kas žino…