Baltas balsas

I.
Bėga arkliai
prakaituotais šonais.
Žalios putos jiems
krenta iš nasrų,
iš vidinio  nepaaiškinamo nerimo,
baimės ir  siaubo…
Varyk! …
savo pavargusią širdį…
į aukštus kalnus,
į geltono sniego viršūnę
žėrinčią raudonai.
Ten medžiai auga
šaknimis į viršų,
ten juodvarnių plunksnas
drėkina violetiniai debesys.
Gaudyk…lašus lūpomis…
Malšink troškulį…
Kai nugriaudės griaustinis,
žaibo properšoje;
pasigirs baltas angelo balsas,
siūlydamas kitą naują gyvenimą!..
Neklausyk, – tu negirdi.
Varyk arklius
nežiūrėdamas kelio,
nuo skardžio
į potvynį,
į purviną srovę…
Ir ten, kai aptėkš
tavo dvokiantį kūną
kloakos vaivorykštė, –
vėl pasigirs, baltas angelo balsas
siūlydamas kitą naują gyvenimą…


2.

Bet tu neišgirsi.
Jeigu išgirsi – nesuprasi.
Jeigu suprasi – nenorėsi.
Jeigu norėsi – gal jau nebegalėsi.
Jeigu galėsi – nepajėgsi.
Krisk, kaip lengva kristi,
žemyn nuo krioklio…
Ten apačioje juda juodi akmenys,
ten tiesia juodą apsiaustą mirtis…
Ak, dar lašelį nuo juodvarnio plunksnų! …
Ak… ir neišgirsi baltojo balso.