Absoliuti nesąmonė

Praviros durys mane neramina. Taip, aš mėgstu vaikščioti vienas, gal ir kaip katinas, nežinau. Mėgstu desertui šiek tiek vienatvės  su nežinomybės skoniu, bet desertus valgyti tenka retai.. Šiandiena sužinojau naujieną. Man patinka naujienos, bet tik ne tos, kurios nuolat gviešiasi sugadinti mano ramybės saugiklį. Būtent, aš sudarytas iš daugybės saugiklių. Silpniausiai savo paskirtį atlieka kantrybės saugiklis. Man tenka jį nuolat keisti, nes jis linkęs perkaisti. Kiek teko pastebėti, dauguma jų nėra ilgaamžiai. Gal todėl, kad daugelis jų iš vario, o aš labiau mėgstu sidabrą. Aš vertinu kokybę, todėl nuolat mano dešinės pusės storiausiame smegenų rėžyje atsinaujina naujiena, kuri byloja, kad reikia keistis. Man patinka ta naujiena ne todėl, kad mėgstu keistis, o todėl, kad keitimosi procesas man suteikia prasmės. Mėgstu būti prasmingas.

Šiandieną nuo pat ankstaus ryto, kai mano saugikliai įšilo ir įgijo reliatyvios prasmės, bandžiau pakeisti iš mados išėjusį saugiklį naujesniu. Jau slankiojau aplink tikslą kaip koks valkata aplink konteinerį, jau buvau beeinąs į turgų, kur iš patikimo žmogaus galėjau nusipirkti madingą ir nebrangų saugiklį, jau buvau viena koja bežengiąs į save kitokį, kai kažkoks šiurpuliukas nusmelkė visą nugarą ir mažąjį kojos pirštą.. Aš nepakeičiau saugiklio - man sutrukdė Ji, viską matanti ir žinanti Grožybė. Iki pat tos akimirkos, jautęs savo žavesį ir grožio galią, vos tik išvydęs Grožybę, pajutau purvą tarp dantų, man kilo begalinis noras nusiimti skalpą nuo savo galvos, kad ji nepažintų manęs. Kažkoks paradoksas veikia mano mintis!.. Jei aš sužalosiu save, tai tada ji mane dar giliau matys, galės gaudyti pabėgusias mano mintis, o tuomet manęs laukia absoliutus krachas. Užsidedu skalpą ir lekiu kuo tolyn nuo šios nežemiškos Grožybės.

Man  sunku, dirbu ne visu pajėgumu, o norėčiau atitikti naujausius reikalavimus ir būti tarp geriausių. Mano saugikliai nepajėgūs rungtis su naujausios kartos įrengimais. Neturiu galimybės jų atnaujinti, todėl pažinau baimę. Bijau tų, kas gali atskleisti mano ydų knygą, kurią pastaruoju metu nešiojuos su savimi. Turėčiau ją palikti namie, giliausiame kampelyje ar net seife su trylika  užraktų, bet mane lydi baimė, kuri byloja, kad jau išrasti saugikliai, kurie įsiskverbs net ir į mano seifą. Nejaučiu saugumo, todėl savo ydų knygą, kurią vadinu mano biblija, laikau prie savęs. Jei mirsiu, tai spėsiu dar prieš tai sudeginti savąją bibliją, nes nevalia kam nors į ją pažvelgti. Ten tūno didžioji dalis manęs, o aš savęs nenoriu dalinti.

Kartais pagalvoju, kad nusišneku. Taip manau tikriausiai todėl, kad mano apsisprendimo saugiklis pastaruoju metu rodo nerealius parodymus. Kartais man viskas aplinkui tampa nerealu ir nepakeliama. Bet aš anksčiau intensyviai sportavau, tad turėčiau kaip nors visa tai pakelti, tik nežinau, ar noriu. Apie norus dabar tikrai nekalbėsiu, o išvis, ar aš moku kalbėti. Gal aš kalbu saugiklių kalba, kurios niekas nesupranta...  Nežinau, nepamenu.. Prisimenu tik viena: kartą pagalvojau, kad viskas, kas aplink mane sukasi, gyvena, kvėpuoja ir bėga yra absoliuti nesąmonė. Aš tuo tikiu, nes tikėjau, jog tą akimirką veikė visi mano saugikliai..