Du horizontai. Viename jau buvota.
(ką Saša norėjo pasakyti?)
23: 57
Grindys raudonai skystos. Alija renka šukes.
- Užsidėk protezą, - sakau, - patogiau.
Butas persismelkęs negyvos gegutės tvaiku. Virtuvėje vaikai. Mažesnysis kūkčioja. Kitas tiesia virpančią ranką į mane. Kokie ploni pirštai! Bekraujai.
- Dėde...
- Aš ne dėdė. Gyvensite patys, - metu jiems rūsio raktus, - jūs labai... labai pasenote.
Kažkas užkukuoja.
22: 26
Šaukiu Aliją. Liftas nejuda viršun. Šaukiu dar.
Iš antro buto išlenda M. A.
- Parodyk ir antrą galvą! - rėkiu jai.
Pasislepia.
Laiptais atšlubuoja Alija. Susijaudinusi, vapa kažką, nori pabučiuoti.
- Tu suprask, - atstumiu jos veidą, - be liežuvio... man šlykštu.
Parsirandame namo. Einu į balkoną ir nuleidžiu siūlą. Man pariša butelį absento. Lieku skolingas...
- Kur vaikai? - klausiu Alijos.
- Uae... e, - rodo į tualetą.
- Abu?
19: 44
Šaukiu Sašą.
- Saša! Saaaša! Saa!...
- Jis išėjo, - jo motina sustabdo.
Nepaisydamas jos, veržiuosi vidun. Keistai atrodo megztos užuolaidos. Saša kambaryje, palinkęs prie vaizduoklio.
- Čatiniesi? Čatiniesi?! - negaliu patikėti.
- G...
Naujai nudrožtas pieštukas skrodžia Sašos akį. Pusiaukelėje link pakaušio neįveikiama kliūtis.
Atsisėdu prie stalo. Moteris su prijuoste žiūri į mane.
- Kokia pas jus dienos sriuba? - klausiu.
13: 37
- Aš tau panašus į robotą?
Kasininkė suglumusi. Pirmosios raukšlelės studentės veide.
- Laukiu! - skubinu ją.
Ji braukia mano pirkinius: pyp, pyp... Viso trys šimtai trisdešimt keturi muilo gabaliukai- suskaičiavau. Pasidaro silpna. Einu šalin.
- Kur jūs?!
- Kitur... Prauskis.
Lauke susiduriu su senyvu piliečiu. Jo gauruotas veidas primena tėvo nuovargį.
- Koks čia rajonas? - kažkodėl juo pasitikiu.
- Trakų.
Tai ne lietus, ne. Tai ežiai iš dangaus.
09: 26
Klasėje trošku.
- Atidarykit langą! - liepiu.
Plikai skusta mergytė pakyla, atidaro.
- Kokia pamoka? - teiraujuosi.
Visi tyli.
- Tikyba, - pagaliau išdrįsta ta pati mergytė.
Buki žvilgsniai. Nemąstantys, kreivi, bet veria kiaurai, skverbiasi... O koks smarsas!
- Kas prisisiusiojo?!
- Ji! - pirštai į beplaukę, - jai kraujo vėžys!
- Mes... melsimės, - pasimetu.
Įeina gunktelėjęs vyriškis.
- Atsiprašau... - nustemba, išvydęs mane.
Puolu artyn, apkabinu. Jis primena taksistą iš pasakų. Viskas vėl gerai.
04: 11
Kuznecovos lūpos. Daugiau nieko.
- Paduok atsigerti, - prašau.
- Bala ten, - mosteli ranka.
Pastebiu, kad mes ant sūpuoklių. Artumo jausmas dar labiau išauga. Virš nesmagių kiemo krūmokšnių auga.
- Kuznecova, - prisislenku arčiau, - tu kaip sesuo.
- Tu irgi, - ji įkiša liežuvį man giliai ausin.
Nejaučiu pusės kūno.
- Matai mėnulį? - šnabždu, - ten ne mergaitė su naščiais, ten parašiutininkas.
Jis leidžiasi.
00: 63
Orkaitė tuščia. Rankos nusvyra.
Koridoriumi eina linguojančių sienų dievas.
Būtinai paprašys valgyti.