Vienas. Du. Trys.
Juodo, drumsto vandens lašas skardžiai atsitrenkia į skardinės lėkštės dugną.
Vienas. Du. Trys.
Žvilgsnis atsiplėšia nuo surūdijusio čiaupo ir kyla aukštyn, lyg voras ropoja rūdimis nutekėjusiomis kadaise buvusiomis baltomis plytelėmis.
Stop. Lubos. Kampas.
Vienas. Du. Trys.
Ir balsas galvoje. Neįkyrus, netgi, sakyčiau, draugiškas. Jis kalba su manimi, bet jis nėra trečiasis asmuo, jis yra aš numeris du. Mokykloje mane neteisigai išmokė asmenuoti. Turi būti ne aš, tu, jis, ji... o aš, aš - du ir kiti.
Sektos vadovas stovėdamas kampe progiesmu traukia litaniją. Aš ir aš numeris Du apsiverčiu ant kito šono. Dabar mano žvilgsnis įsmeigtas į sieną, ant kurios dar likę tapetų draiskanos. Mintyse skaičiuoju, kiek asmenų yra kambaryje.
Vienas. Du. Trys.
Užsimerkiu, nes nenoriu, kad būtų trys. Trys niekur nedingsta. Trys, pamatęs, kad aš ir Du užsimerkiau, pradeda dar garsiau giedoti. Tiesą sakant, tai jau nebe giedojimas, o neartikuliuotas klykimas. Aš ir Du pajuntu, kaip iš dešinės ausies išsiveržia kraujas. Tada Du paima mano dešinę ranką ir akį. Aš lieku užsimerkęs, o Du nuo grindų pakelia ginklą ir spaudžia nuleistuką. Kulkos viena po kitos palieka vamzdį ir aš girdžiu, kaip gilzės krenta ant grindų.
Vienas. Du. Trys.
Du užmerkia dešinę akį ir padeda pistoletą ant grindų. Tada, pasipuošęs paradine uniforma įžengiu į savo sąmonę ir iškilmingai įteikiu sau ranką ir akį. Prisėdu ant įsivaizduojamos kėdės ir tariu sau: “Na, kaip, ar dabar geriau? ”. “Geriau” - atsakau aš.
Vienas. Du.
Ne.
Vienas.
Trepsena mažos pėdutės apautos miniatūriniais batukais.
Už lange be stiklo ir be rėmo leidžiasi saulė, ant grindų, numėtytų tuščiais buteliais, žemėmis, tinko gabaliukais, skrepliais, gilzėmis, krauju nutiesdama šviesos taką, vedantį į purviną ir aptrupėjusią sieną, ant kurios kažkoks vaikėzas nupiešė (nelabai vykusiai, beje) marihuanos lapą. Aš ir Du guliu ant to tako ir laukiu, kada gi pagaliau pavyks pajudėti tą milimetrą ir žengti kiaurai sieną. Kampe susmukęs Trys priekaištingai žiūri į mane, nes aš negaliu pasijudinti, nes mane prie žemės pririšo milijonai nematomų liliputų. Jeigu Trys tebeturėtų veidą, jis iš manęs šaipytųsi. O aš - bejėgis kaip Guliveris. Ir Du negaliu pajudėti.
Tyliai atsidūstu ir mirštu.
Lauke, visiškai normaliame pasaulyje už lango, trepsena mažos pėdutės apautos miniatūriniais batukais.