Rašyk
Eilės (72571)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2467)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 133 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Musės, štai kas blogiausia. Prasegus juodą storo polietileno maišą, nesuskaičiuojami jų spiečiai veržiasi lauk, ir ne ką mažesni, lig tol kantriai zyzusių aplink, -- vidun. Jei ne musės ir nepakeliama smarvė, visa kita būtų galima šiaip ne taip kęsti.

Nuo praeito penktadienio, kai atbėgę nuovadon vaikai, pertraukinėdami vienas kitą, šniurkščiodami tįstančius snarglius ir mosikuodami purvinomis rankomis, papasakojo apie negyvą žmogų, gulintį erškėčių krūmokšniuose, mečetės prieigose, musės tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Bet gal apie viską iš eilės.

Tiek aš, tiek mano vyresnybė -- nuovados vadas seržantas Oleicho, gerokai nustebome nuėję prie mečetės. Mes juk pažinojome kiekvieną nevalą klajūną, besisukiojantį aplinkiniuose miškeliuose, visus nelegalius lenktynininkus, siaučiančius tuščiais mūsų pakraščio keliais ir šiaip bet ką, bent kiek dažniau pasirodantį mūsų kaime ar jo apylinkėse. Tačiau šio, lyg iš dangaus nukritusio, numirėlio ryškiai raudonais plaukais ir marmurine, šlakeliais nusėta oda, regis tikrai nebuvome matę. Sprendžiant iš pilko švarkelio, nailoninių marškinėlių, juokingai pertrumpų džinsų tipo kelnių ir nukleiptų pusbačių, lenktynininku jis tikrai negalėjo būti, o tvarkinga šukuosena bei švarūs drabužiai nebūdingi bruožai miško valkatoms. Jei bent sykį anksčiau būtų apsilankęs kaime -- būtume žinoję. Tokį išstypėlį gaigalą, tikėtina, ne šio pasaulio manieromis, pirmiausia užpultų šunys, o vaikai taip pat neduotų praeiti. Jau po kelių minučių apie jį plepėtų visos senės, dar po kiek laiko jis būtinai kirstų Oleicho ar mano taką. Vien tam, kad kažkuris mūsų įtrauktume jį į savo atminties kertelę, skirtą tokiems atvejams kaip šis. Dėl to ir stebino tai, kad ne tik mes, bet, kaip vėliau paaiškėjo, beveik niekas jo nepažinojo ir nebuvo matęs. Taip pat mįsle liko ir jo mirtis viduryje kaimo. Nepastebėjome jokių sužalojimų, smurto žymių ar grumtynių pėdsakų, jokių ženklų, liudijančių savižudybę. Versija apie jau mirusio kūno atgabenimą nepasitvirtino -- kokius penkiolika metrų iki lavono gražiai grėbuotu juodžemiu vedė vien tik paties mirusiojo pėdsakai. Rodės mirtis, užklupusi šį žmogų, buvo kažkokia neišvengiamai savaime suprantama ir natūrali. Kaip vasaros popietės snūdas ar pirmųjų rudeniškų sutemų nerimas. Gulėjo susirietęs, sustingęs, atmerktų, gintarinės spalvos akių žvilgsnis buvo svajingas ir pamaldus. Velniai jį griebtų!

Dabar, praėjus savaitei nuo tų radybų, nedaug kas liko iš tų akių. "Akytės medum teptos", -- tarstelėjo Oleicho vos pamatęs numirėlį. Nenumanau, ką jis turėjo galvoje taip sakydamas. Seržantas, šiaip jau, -- keistuolis. Šneka nedaug ir iš to, ką pasako, nesuprasi, ką norėjo pasakyti. Tik aš jau seniai nustojau šifruoti jo rebusus. Po to karto, kai būsimos premijos sąskaita prisigėręs jis verkė man ant krūtinės ir dievagojosi, kad aš šaunus vaikinas, mudu sudarėme nebylią sutartį. Aš jo nebebijau, o jis nebežiūri į mane iš viršaus.

Taigi, tas medum teptas akytes per savaitę iščiulpė musės. Veido bruožai sukrito, išbluko, oda pasidengė lavondėmėmis ir, negaliu pasakyti tiksliai, -- visuomet stengiuosi nusukti žvilgsnį, kai prasegame maišą, -- bet atrodo, kad jis dar ir pelėsiais apėjo. Vien tik plaukų kupeta tebešvietė ryškiu raudoniu. Tik plaukai, manding, vis dar tebeaugo, siurbdami paskutinius syvus iš mirusio kūno. Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų dar po kiek laiko. Vaidenosi vien milžiniškas kaltūnas ir visiškai iščiunktas, susiraukšlėjęs ir menkas to nelaimėlio apvalkalas. Atstumianti vizija, nors ir dabar, kūnui dar visai nesunykus, nieko malonaus pažiūrėti tame maiše nėra. B-r-r, gerai, kad žiūrėti reikia ne man. Man reikia tik rodyti.

Kas rytą su seržantu išsitraukiame lavonmaišį iš seno šulinio, tame buvusio kinoteatro kieme, netoli nuovados. Dar šlapią tempiame į galudienę devyniasdešimt pirmųjų "Ford Sierą" -- tarnybinį transportą. Guldome ant galinio krėslo ir tęsiame tą cirką. Atpažinimo procedūrą, anot Oleicho. Būtų mano valia, tikrai nesiterliotume taip. Tačiau visų procesinių veiksmų eigą nustato vadas. "Niekas čia pas mus neis. Mes patys parodysime", -- nukirto seržantas mano nedrąsius prieštaravimus. Nebylioje mudviejų sutartyje žinoma buvo tas punktas -- apie ginčus su vyresniais laipsniu ir pareigomis. Todėl belieka tik tyliai dirbti, taip, lyg čia būtų pats paprasčiausias, kasdieniškas darbelis.

Taip ir dirbame. Ištisomis dienomis sukame ratus tarp kiemų, demonstruodami maišą su tuo šlykštelienos įdaru močiutėms ir anūkams, vakarop vėl po tuos pačius kiemus, begaudydami tėvus, vyresniuosius brolius, seseris ir dėdes su tetomis.

Oleicho kaip apsėstas. Trečią ar ketvirtą dieną, kai nusiplūkę sustojome klevo pavėsyje parūkyti, atsargiai paklausiau, ar ne geriau būtų parašyti raportą aukštyn, prisegti jį prie numirėlio ir eksportuoti viską į Vilnių. Juk sostinė čia pat, o ten -- lavoninės su šaldymo įranga, kriminalistai ekspertai ir visas kitas dvidešimt pirmas amžius. "Nieko tu neišmanai", -- teatitarė. Paskui nuspriegė nuorūką šalikelėn ir rūpestingai pasitaisė prakaituotą pilotę, kas reiškė: "Tęskime darbą, sūnau". Pažįstu kiekvieną seržanto gestą. Dirbant su juo kalbėtis beveik netenka. Dažniausiai užtenka kelių žodžių, gestų, mimikos. Pasišnekam nebent išgėrę konfiskuotos naminukės. Tačiau ir tuomet daugiau kalba Oleicho, aš tik klausau. Ne, nepasakoja šaunios jaunystės atsiminimų ar pavojingo darbo policijoje metraščių, neperpasakoja ir skaitytų laikraščių turinio. Dažniausiai įsijautęs ir labai smulkmeniškai aprašinėja savo svajonių moterį. "Bobą", kaip sako jis. Tiek kartų esu girdėjęs tuos jo svaičiojimus, kad, galima sakyti, pažįstu ją, žinau kiekvieną jos apgamėlį ir kai kurias kitas intymias smulkmenas. Tikrovėje seržantas gyvena vien su motina ir, kiek žinau, visada buvo taip. Matyt, nerado tokios, kuri bent kiek būtų panaši į tą išsvajotąją. Tiek to. Aš taip pat dar neradau savosios. Įdomu, ar buvo radęs tas iš juodojo maišo? Ir koks jis buvo žmogus? Numirė tai kaip nevykėlis, kaip koks nusmurgėlis. Gydytojas konstatavo -- nuo bendro organizmo išsekimo. Išsek tu man taip kaimo vidury, prie mečetės, ką? Vienintelė paguoda -- nebedaug liko su juo tąsytis.

Vakar vakare perverčiau nuovadoj nutrenktą seržanto bloknotėlį, kur registruojami atpažinimo procedūros rezultatai. Pasirodo, daugumą gyventojų mes jau apvažiavome, liko tik keliolika pavardžių su klaustukais, tie, kurių nepavyko sutikti, ir dar penkios ar šešios pavardės be jokių ženklų, pas tuos dar nebuvom nė užsukę. Manau, šiandien Oleicho sudėlios trūkstamus ženklus. Galų gale, kad ir kaip ten būtų, tvirtai pasiryžau spjauti į viską, jei ta nemaloni istorija užsitęs dar vienai savaitei. Dėjau aš. Taip ir pasakysiu Oleicho, tąsykis tu čia vienas su ta dvėseliena, aš geriau nemokamų atostogų išeisiu.

Tartum nujausdamas mano nuotaikas, vadas prakošia: "Rasim, kas jis per paukštelis. Būtinai rasim. Jei pasirinko mirti pas mus, vadinasi, buvo ko", -- ir, gromuluodamas smilgos kotą, staigiai susuka vairą, spūsteli stabdžius, kad nepervažiuotų paklaikusių vištų, sprunkančių iš po ratų, dar kiek pavažiuoja artyn suklypusios medinės tvoros, vėl stabdo ir spaudžia signalą vienu metu.

Ar sakiau, koks pašėlęs vairuotojas Oleicho? Tai pastebėtumėt ir patys iš vairuojant švytinčių akių. Bet labiausiai jis mėgsta signalizuoti! Reikia nereikia. Gali spūstelt signalą sveikindamasis su paštininke, lėkdamas pro vaikus visuomet signalizuoja, o kur nors tolėliau už kaimo, nuošaliuose keliukuose, kur senas automobilis galų gale įsibėgėja, Oleicho šiaip sau, grynai savo malonumui, kvykina ir žvygina sulig kiekvienu posūkiu, matytumėt kaip tai atrodo!

Išgirdę "Sieros" kvarkimą, kaime visi žino, kas atvažiavo, bet nė vienas, kad ir ką padaręs, nepuola bėgti patvoriais miško link. Gal Oleicho bus ir su visu kaimu sudaręs kažkokią sutartį? Juk nesislėpė netgi tas pakelių prievartautojas, kurį prieš keletą metų išaiškino detektyvai iš Vilniaus. Jie čia norėjo pasalą su gaudynėmis surengti, specialius dalinius pasitelkti, bet seržantas paprašė pasėdėti nejaukioje mūsų nuovadoje ir, metęs man: "Užkaisk arbatos svečiams", -- išvažiavo tarnybine gelda. Grįžo nė vandeniui nespėjus užvirti. Kartu su siaubingu iškrypėliu, lig tol pažinotu Levo ar Liovos, kaip kam lengviau ištarti, vardu. Detektyvai, slėpdami sumišimą, suskato laužti suimtojo rankų. Oleicho tik gūžtelėjo pečiais, o treniruoti ir gerai išmanantys, ką daryti tokiose situacijose, pareigūnai uždėjo nusikaltėliui antrankius, įgrūdo į džipą ir nurūko miesto link. Mes tik kvatojomės pavymui.

Senokai taip linksma nebebuvo. O paskutinės savaitės įvykiai ne vien man galvoje nebetelpa. Įtampa tik augo, seržanto autoritetas vis krito. Be abejo, į akis Oleicho to niekas nepasakys. Mums atsibeldus visi klusniai išeina į tarpuvartes ir prieangius, kaip ir ši moteris, besiartinanti mūsų link iš dulkių debesies, sukelto stabdant automobilį. Jos priekyje susegamas flanelinis chalatas sulig kiekvienu žingsniu atidengia dalį gundančiai baltų šlaunų. Aš paslapčia skersakiuoju būtent į jas, nors ir apsimetu, kad man rūpi tik akmenys ant žvyrkelio. Sveikinamės, užeiname į šiukšliną kiemą, pilną įvairaus amžiaus vaikų. Dulkės pamažu sklaidosi. Vištos, sėkmingai pasprukusios iš po ratų, rimsta. Lesiodamos šapelius jos, apsimesdamos, kad nieko neįvyko, išsivaikšto patvoriais. Šeimininkė nebejauna, bet vis dar labai patraukli moteris klausiamai žiūri į mus. Atrodytų, neįmanoma nežinoti, su kokiu kroviniu mes malamės po kaimą, bet juk tai Alė. Ji kiek trenkta, ir ji gali nežinoti. Sako, ji nelabai žino kiek pati vaikų augina ir kas jų tėvai. Nenorėčiau tuo tikėti, bet, kad Alei ne visi namie žinau ne iš kalbų. Kai pats buvau dar vaikas, ne sykį su draugeliais tykojom Alės ir jos kavalierių pakrūmėse, laukdami uždrausto reginio. Vėliau ne vienas mūsų perėjo jos mokyklą tuose pačiuose krūmuose, stebint jau kitiems snargliams. Dar vėliau, kaip ir visi, aš ją tiesiog pamiršau. Moteris kantriai ir netriukšmingai gyveno iš socialinių pašalpų ir gailestingesnių kaimynų malonės, gimdė savo vaikus ir niekam netrukdė. Įdomu, ar ir dabar dar leistųsi įviliojama į krūmus taip pat lengvai kaip anksčiau?

Tuo tarpu Oleicho bumba savo įprastines litanijas apie oficialų policijos prašymą, kurio, neprivalu vykdyti, bet jei ir nenorite, tai pilietinė pareiga ir taip toliau, ir panašiai. Alė kinkuoja galvą ir žiūri į mane. "Juk čia nieko blogo? " -- klausia jos akys. Jaučiuosi nesmagiai, pila prakaitas ir žinau, kad raudonuoju kaip ridikėlis. Ilgiau tos nesąmonės tverti nebegaliu. Nekreipdamas dėmesio, ką ten dar vapa, atrodo, taip pat kiek sutrikęs seržantas, mostu pakviečiu juos abu eiti prie automobilio.

Lėtai, viskas vyksta pernelyg lėtai. Manyje sukyla kažkoks maudulys, kažkokia bloga nuojauta. Tos musės visai paklaiko, jų agresyvus zyzimas girdisi net iš kiemo, o artėjant kelio link sustiprėja tiek, kad ima panėšėti į nedarnų, instrumentus derinančio simfoninio orkestro gaudimą. Aš kiek atsilieku. Tyčia. Tam, kad apžiūrėčiau Alę iš nugaros. Taip, nors ir gerokai sustorėjusi, ji tebėra gardus kąsnelis. Nejučia nuklystu į saldžius prisiminimus ir pradedu mėgautis besukylančiu geismu, kad ir kaip tai nepritiktų šiai akimirkai. Kol paknopstom prabėgu per visokias žaibiškas seksualines fantazijas, Oleicho atidaro galines Fordo dureles. Timpteli maišą šiek tiek arčiau angos ir, apsišarvavęs bitininko ramybe, neria kiaurai pašėlusių musių spiečių. Jo storos plaukuotos rankos prasega maišą. Kaire, puošta vardiniu laikrodžiu "Komandir", pavaiko muses ir, šioms kiek atlėgus, švelniai stumteli Alę to siaubingo smarso link.

Dauguma tų, kam jau rodėme negyvėlį, pirmiausia užsidengdavo nosį ir akis, įsikniaupdavo į plaštakas. Tekdavo ilgokai įkalbinėti dar kartelį žvilgtert bent pro pirštus, kad tai atlikę galėtų purtydami galvą bėgti šalin. Kiti žiūrėdavo. Žiūrėdavo, bet žegnodamiesi ar murmėdami totoriškus prakeiksmus, ar spjaudydami. Kai kuriuos čia pat supykindavo. Visi tik pasitraukę deramu atstumu galėdavo pasirašyti paslaugiai mano laikomą atpažinimo protokolą, patvirtindami, kad nepažinojo velionio, nebuvo jo matę nei šiomis dienomis, nei kada nors anksčiau. Po to, žinoma, skubėdavo aptarti naujienų su kaimynais ar giminėm.

Alė nei žegnojasi, nei keikiasi. Neatrodo, kad ją pykintų. "Keista, nejau nenėščia", -- sugaunu save galvojant. Kažkaip nenatūraliai ir lyg nenoriai ji linkteli į priekį, bet neužsidengia akių ar veido. Kelias akimirkas taip pastovi tarsi sustingusi. Aš spėju išsitraukti iš segtuvo paruoštus protokolą su rašikliu, nors kiek abejoju ar liudininkė moka rašyti. Staiga ji kažkaip dusliai sukūkčioja. Matau, kaip linksta jos keliai ir nerangiai pritūpiantį Oleicho, deja, nespėjantį išskėstomis rankomis pagauti kniumbančios moters.

-- Rudi, -- suklumpa ji prie pravirų automobilio durų: -- Rudi, o Viešpatie, Rudi!!!

Ir viskas. Daugiau nei verkia, nei plėšosi. Padedama seržanto atsistoja, atsisuka neįmanomai išblyškusiu veidu, žaliomis, manęs nebematančiomis, akimis.

Oleicho, niekada anksčiau nedemonstruota, kvaila veido išraiška, čiumpa mane už alkūnės ir mes abu negrabiai klupinėdami palydime Alę iki kiemo. Ji neatsigręžia. Nieko nepasako atsisveikinimui. Nelabai tvirtu žingsniu, jau nebeatrodydama nei patraukli, nei viliojanti, nušlepsi namo link ir pradingsta vienose iš kelių, skudurais dangstytų durų. Oleicho nusispjauna ir -- dievaž pirmą syki prie manęs -- nusikeikia. Ir dar kerta: "Važiuojam iš čia", -- garsiai įkvepia, o iškvėpdamas prakošia: -- "Reikia nusiųst motiną pas ją, pasikars dar". Sutinku su juo. Mielu noru dabar eičiau velniop. Ir puikai žinau, nors nesu mėgėjas girtauti, ką veiksiu šį vakarą. Laimė, seržantas susitvarko vienas, užsega maišą ir uždaro dureles. Laimė, mūsų automobilyje įrengta pertvara tarp galinių ir priekinių sėdynių, laimė, girdžiu Oleicho švokštimą jam sėdant už vairo: "Užvešiu tave namo. Visa kita aš pats".

Automobiliui apsisukant žiūriu į kiemą, kur pranyko Alė. Alė, kuri atpažino negyvėlį, gulintį mūsų maiše. Ir nebežinau, pasidingoja man, ar iš tiesų prie baigiančių griūti tvartų staiga matau ją, glostančią galvą vienam iš savo benkartų. Vienam iš vyriausių, jau beveik vyrui. Glostančią raudonus kaip ugnis savo suaugusio sūnaus plaukus. Nejau anksčiau nesu matęs kaime tų gintarinių, ne čia esančių akių!? Nejau tikrai nepažįstu, panašiausios į tą iš seržanto svaičiojimų, gyvos moters!? Rupūže, ot tu šūdas! Spausk tik iš čia, Oleicho! Nykstam iš čia greičiau.
2004-08-24 19:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 22 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-28 21:32
kondensofkė
galo nesupratau. koks ten galas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-26 18:14
linkesdometis
Yra gerų vietelių ir turtingas žodynėlis. Taiklus sakinys: „Įtampa tik augo, seržanto autoritetas vis krito." Dar įstrigo staigi Alės išvaizdos pasakotojo akimis permaina: „...jau nebeatrodydama nei patraukli, nei viliojanti...".
Įdomi ir sukelianti šiokį tokį pasišlykštėjimėlį vieta, kur pasakotojas lydi seržantą ir Alę link automobilio, o mintyse išgyvena seksualines fantazijas.
Apibendrinant, dėmesio vertas kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-18 20:28
ir kiti
*terminais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-18 20:27
ir kiti
metodas iš tiesų geras. pradėti komiškai ir užbaigti dramatiškai. ne šuoliais. palengva keičiant nuotaiką, natūraliai - taip kad skaitytojas nespėja susivokti. šis metodas dažnai taikomas kūryboje: prozoje, filmuose. atneša sėkmę. ... pagauna tekstas. tik pabaigą būčiau kitaip susukęs. (kažkodėl kalbu filmų terminai, turbūt, todėl, kad tekstas toks kinematografiškas) dėsninga pabaiga, su navarotu. man kitaip norėtųsi. bet autorius rašė, kaip jam atrodė geriausia. ir jam puikiai pavyko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 21:05
Donelaitis
daug prirašyta:( neįstengiau skaityti. tai - kančia. be to, manau, kad tekstas yra iš š. raidės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-01 09:28
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
murmt, iš tikro tai čia meilės (lūdnos) istorija. jokio kriminalo. nieko nereikia aiškintis -- ir taip viskas aišku... ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-31 23:46
murmt
Oleicho aš kirčiuoju kaip ir tamsta, ale kažkaip vis tiek...akis kliūna:)
Kad ne detektyvas, matyti, bet man, Erkiulio Puaro stiliaus gerbėjai (pabaigoje-viskas-išaiškinta-,-negi-nepastebėjote-vienos-smulkmenos-?-a-,-tiesa-,-apie-ją-pamiršau-parašyti), norisi konkretumo:) Kaimo viduryje nuo išsekimo - nu nebūna taip, kad paskutiniajai atėjus šliaužtų į kaimo vidurį. Jei jau toks išsekęs, tai ir voliotųsi belekur, realiausia, kad namie.
Ai, perskaičiau dar šešis kartus ir visai susibalamūtijau, kas čia ir kaip, variantu meleonai:/ Gal kada šviežia galva dar sykį permesiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-30 20:00
matematinis nulis
parašyta pakankamai stipriai, nors tema ir labai makabriška, bet tai jau kitas klausimas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-30 18:04
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
murmt: aš tai girdžiu "oleicho" su riestiniu kirčiu ant "ei", o ne su dešiniu ar biesas žino kokiu ten ant paskutinės "o". pamėgink: padeda atsikratyti asociacijų su multiaplikacijos klasika. ']

moterys būna neįsivaizduojamai patrauklios, būtum vyras -- sužinotum pati. ']~~

ši novelė nebuvo sumanyta kaip detektyvas. tam tikras detektyviškumas gal ir atsirado eigoje, bet tik papildomas atspalvis.

o berniukas mirė nuo visiško išsekimo, kaip koks nevykėlis ir nusmurgėlis, kaimo viduryje -- negi neparašyta? ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 23:26
murmt
Na niekaip negaliu rimtai skaityti kūrinio, kai kaskart užkliuvus už "Oleicho", galvoje atsišaukia "Eicho!..Tengene!.." :)) Bet čia jau mano bėdos.
Apie kai kurių pastraipų perkrovimą beigi veikėjo kalbos neatitikimus jau viską išsakė nyar, belieka su juo sutikti visu 100%.
Šiaip - nelabai įsivaizduoju, ar tikrai dar patraukli gali būti mažiausiai 40metė moteris, n kartų gimdžiusi?
Kaip prisiekusiai detektyvų mėgėjai, apmaudu, kad taip ir nepaaiškinta, kaip/nuo ko vaikis užsilenkė :/
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 19:18
Dratelė
na kaip minėjau tai tik smulkmenos.
a beje man dar kažkodėl įstrigo tas vaizdas su vištom :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 19:05
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
po mirties plaukai gal auga dar lėčiau nei po 1 cm. tačiau, žmonių vaizduotei užtenka ir menkesnių žinojimų, kad susidarius taitinkamoms aplinkybėms jie imtų įsivaizduoti bala žin ką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 18:56
Dratelė
tai Oleicho - pavardė?

ką reiškia "mandig" - žinau, J.Ivanauskaitė jį dažnai vartoja, tik va įdomu ar jis vartotinas...

o dėl plaukų tai tą aš irgi žinojau, tik kad jie auga duokdie į mėn 1cm, taigi, mano manymu tai nėra toks jau akivaizdus reiškinys, kuris būtų pastebimas po poros dienų?

o su tuo "vien" balažin tik dar kartą pasitvirtino taisyklė - 10k pagalvok, o po to sakk, tai čia kažkas panašaus. smulkmena ir tiek...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 15:57
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
dar tas "vien su", o kokia dviparsmybė tau atsiranda? "vien" ir "tik" -- sinonimai. sakinys pakeitus "vien" į "tik" prasminiu požiūriu mažai pakistų, o stiliaus -- "vien" gal net geriau? kadangi šis žodelis lyg ir turi savyje reikšmę vienas. vienas su su motina. aišku, gal čia nusišneku. bet nemanau, kad būtent tai pakenkė darbui tiek, kad jis tapo neįmanomas skaityti. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 15:47
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
šprotik, aš gyvenu tokioje lietuvos vietoje, kur nieko nestebina pavardė Oleicho. o netoli manęs yra kaimas, kurio centre stovi mečetė.

na, "vien su motina", nežinau, nesu kalbos redaktorius. gal taip ir negerai. bet taigi neišgliaudysi visko 100 proc. nors galima mėginti.

manding, "manding", vartotinas. man gražus šis žodis. tegu jis bus barbarybė, aš nesiruošiu jo atsisakyti, nebent kėsintųsi kas už tai sušaudyt, tada atsisakyčiau ne tik to. kalbos redaktorė, padėjusi man išvengti itin didelių gramatikos duobių ir stilistinių bedugnių, už ką aš jai labai dėkingas, teigė, kad tas žodis nors ir retesnis -- vartojamas, reiškia jis maždaug tą patį ką ir "manau", "man taip atrodo", "galvoju"... taigi.  ']

dėl plaukų augimo: na šiaip niekam ne paslaptis, kad žmogui mirus jie auga. o kai tai žinai ir dar lavono, kurį esi priverstas vežioti diena iš dienos po kaimą plaukai yra poilgiai, dar ne to prisigalvosi. silpnesnių nervų žmogui gali imti dingotis ir 15 cm ilgio nagai besmingą jam į gerklę vos tik oleicho bitininkiškai ramiai pravėrus tą polietileninį maišą... ']

ačiū už tavo nuomonę.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-27 12:39
Dratelė
jis verkė man ant krūtinės ir dievagojosi, kad aš šaunus vaikinas, mudu sudarėme nebylią sutartį. Aš jo nebebijau, o jis nebežiūri į mane iš viršaus – ši vieta kažkodėl pasirodė man įdomi, įdomios tų vaikinų nerašytos taisyklės...t,y.nebylios sutartys...na bet tarkim... :) skaitom toliau


Tik plaukai, manding, vis dar tebeaugo, siurbdami paskutinius syvus iš mirusio kūno. – kažkaip man šis sakinys na keistas... supratau ką norėta tuo pasakyti, tačiau vis tiek keistas jis man – nejau tie plaukai taip akivaizdžiai augo, kad veikėjui sukėlė tokius vaizdus(fantazijas)...

Ir beje „mandig“ – vartojamas žodis?

Oleicho - Ir dar (bet čia tik mano asmeninė nuomonė) man visada keista, kai lietuvis – rašytojas veikėjams duoda nelietuvškus vardus na gal ir nelietuviškus, bet neaiškios kilmės.., man tai visada skamba kiek juokingai...

Tikrovėje seržantas gyvena vien su motina – na nežinau, kaip jums Varga, bet man atrodo, kad tas žodelytis „vien“ – gal ir nelabai tinka, gal geriau „tik“, nes antraip atsiranda kažkokia neaiški dviprasmybė...

apsišarvavęs bitininko ramybe – jėga man patiko palyginimas...pagaliau kažkas naujo, nei „ramus, kaip belgas“ :))))


iš esmės tai toks absurdiškas man kūrinys – nejau iš rimtųjų žmonės kaimuose tamposi su tuo lavonu,kad žmonės jį atpažintų...

anyway, nors nemėgstu tokio tipo tekstų(lavonai, žudynės, per žiauru mano fantazijai) – bet tekstą perskaičiau visą :)
ir patiko pasakojamasis stilius... palyginimai ir tt. Ačiū dievui kūrinys išdėstytas sklandžiai :) malonu buvo skaityti... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-26 20:06
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
džyzus, anūka: reiks vėl vidmanto prašyt, kad ištrintų pabaigą, maždaug iškart po: "Įdomu, ar ir dabar dar leistųsi įviliojama į krūmus taip pat lengvai kaip anksčiau?" tada niaviarxi? ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-26 17:58
anuka
varga, kvaiša tū :p po: "Automobiliui apsisukant žiūriu į kiemą, kur pranyko Alė. Alė, kuri atpažino negyvėlį, gulintį mūsų maiše. Ir nebežinau, pasidingoja man, ar iš tiesų prie baigiančių griūti tvartų staiga matau ją, glostančią galvą vienam iš savo benkartų. Vienam iš vyriausių, jau beveik vyrui. Glostančią raudonus kaip ugnis savo suaugusio sūnaus plaukus. Nejau anksčiau nesu matęs kaime tų gintarinių, ne čia esančių akių!? Nejau tikrai nepažįstu, panašiausios į tą iš seržanto svaičiojimų, gyvos moters!? Rupūže, ot tu šūdas! Spausk tik iš čia, Oleicho! Nykstam iš čia greičiau." aišku? :)p duok šen nosinaitę... šniurkšt...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-26 13:51
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
juling: man labai toli iki zolia. todėl pirma išmoksiu taip jis rašyti. paskui jau griebsiuos nerealių projektų, ok? ']

----

anuka, nosinaitę duot? o ko tu čia vos neapsibliovei? tau kurio pagailo? ar visų iškart? ']~~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-26 13:46
juling
Ganėtinai realistinis rašinys, turi teisę egzistuoti, bet būtų kur kas įdomiau ir labiau intriguotų, jei būtų trumpesnis. Zolia era jau pasibaigė, bet... rašom ką norim, gyvenam kaip norim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 29]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą