Raganaitė (arba kažkas iš bestuburių praktikos)

Raganaite,
Ar tavo pėdos,
Kur vėjas ant rasų pabėrė
Voratinklin įkliuvęs,
Kai mes netyčia jį pastūmėm
Senas žieves belupdami
Nuo medžių, kur prie kelio stovi
Ir vis akis išbado
Kai leki pro šalį.

Raganaite,
Ar ne tavo akys
Tamsioj vandens gelmėj spindėjo,
Kai dar kartą panirę upėn
Nusprendėm dusių paieškoti,
Mat dar vis trūko vieno
Iki dvidešimties šeimų.

Raganaite,
Negi tu
Nusprendei pypkę vieną vakarą rūkyti,
Kad dūmai į laukus išbėgo
Ir trukdė vabalus mums rankiot,
O juk jau buvom pasiruošę
Smailiausius smegtukus ir nuodus.
Tikiuosi, supranti, kad nenorėjom,
Reikėjo.

Raganaite,
Ar ne tu
Į saują jonvabalių prisisėmus
Plaukų tinklais
Per visą naktį
Drugius prie miško gaudei,
Kai mes ant lango bandėm
Žvaigždėlapius paišyti.

Ir vėl po kambarį paleidai
Žvaigždutėm palakioti
Net užrašų skaityti negalėjom...