Šviesa tunelio gale

Ji gulėjo lovoje. Baltos palatos sienos slėgė širdį, o rankas veržė stiprios virvės - ji buvo pririšta prie lovos.
Mano gyvenimas - katastrofa. Niekas negalės to suprasti, neatsidūręs mano kailyje. Aš nekenčiu savo motinos. Visą gyvenimą niekaip negalėjau su tuo susitaikyti. Galvojau, kad esu pati blogiausia duktė pasaulyje, kad aš bjauri, apgailėtina... Jau susitaikiau su tuo. Aš nesu blogio įsikūnijimas, tiesiog turiu motiną, kurios neįmanoma mylėti...
Mintys įkyriai lindo į galvą, smelkėsi į smegenis, vis labiau skaudindamos ją.
Aš neturiu šeimos... Mama, sesuo, tėtis... Tai tik žodžiai... Tik asmenys, gyvenantys šalia, kurių negaliu atsikratyti... Mano tėvas pats geriausias žmogus pasaulyje. Koks melas, kuriuo vis dar tikiu, nepaisant visko, ką jis man padarė!.. Taip skauda širdį, pagalvojus, kad aš juo tikiu. Aš jį myliu. Tai taip apgailėtina... Kokia aš kvaila! Užteks save skaudinti, Laura. Apie tai nebegalvok...
Ji blaškėsi, norėjo ištrūkti iš veržiančių virvių ir iš prakeiktos psichiatrinės ligoninės ir kuo toliau nuo visų šių minčių.
Aš nekenčiu tėvų už tai, kad per juos pradėjau nekęsti sesers... Aš to nenorėdama pradėjau jos nekęsti... Kaip norėčiau išvažiuoti toli toli ir ištrinti viską iš savo gyvenimo! Pasilikti viena, man nereikia nieko daugiau...
- Ji karščiuoja, - pasakė seselė gydytojui, su gailesčiu žiūrėdama į Laurą. - Vargšė mergaitė. Tėvai išvažiavo atostogauti į Kanarų salas be jokio sąžinės graužimo. Jie bjaurisi, kad ji jų dukra...
- Šie vaistai jai padės nusiraminti ir sumažins karščiavimą. Suleisk, Rita, - padavė seselei švirkštą gydytojas.

- Aš gimiau iš gamtos, - kartojo virpančios lūpos.
Tu gimei gamtoje, Laura. Tavo mama - gamta, o tėvas - dangus... Tu nieko nebeturi, likai viena šiam pasauly. Tu džiaugies? Tau nebaisu? Ne, tu laimingiausias žmogus šiam pasauly, nes neturi nieko, tik save.
Taip ji stengėsi save raminti ir pamiršti viską. Stengėsi užgožti blogas mintis.
Svetimi žmonės niekada manęs neįskaudintų. Aš tuo tikiu. Man buvo skaudu, kai mano dėdė praėjo pro mane ir net nepažvelgė. Nusuko žvilgsnį šalin, negalėjau nė pasisveikinti...
Jos visas kūnas suvirpėjo nuo nemalonių minčių. Nejaugi nieko malonaus negali prisiminti? Nejaugi jos gyvenime nieko gražaus nėra?
Aš nekenčiu savęs už tai, kad keliu kitiems šleikštulį. Aš nekenčiu savęs, todėl atiduodu savo kūną į kiekvieno rankas, kuris pasako bent vieną gražų žodį... Aš šiukšlė. Visiška šiukšlė, nenusipelnanti gyventi ant šios žemės. Nesitikiu, kad mane kas supras. Aš žinau savo vertę... Žinau, kad aš nieko neverta... Aš tik verta to, kad manim naudotųsi tokie patys šiukšlės, valkiotų mano kūną kiekvieną naktį, tyčiodamiesi ir skaudindami mane vis labiau...
Ne, nieko gražaus jos gyvenime... Nieko...
Sužinojęs tėvas mane išmestų į gatvę. Išmestų kaip šunį ir pamirštų, kad aš esu... Jis išsižadėtų manęs net nesupratęs, kad aš tik jo dėka tokia tapau. Tik jo dėka! Aš šiukšlė, o mano gyvenimas sugriautas… Aš nieko neturiu… Geriau jau mirčiau kokioj Olandijos gatvėj, nei gyvenčiau su jais! Bent žinočiau, kad visa tai yra mano valia...
Pavargęs nuo blaškymosi kūnas suglebo ir nurimo. Atrodė, kad visai nebėra jėgų. Tačiau, kad ir vaistų užgožtos, bet mintys lyg nepavargstančios dėlės vis skverbės į galvą.
Ar žinai, kas tu esi? Savo tėvams esi nereikalingas baldas, kuris buvo nusipirktas per klaidą. Esi kaip koks „dešimtinės“ mokestis. Visi pinigai, išleisti tavo mokslams, maistui, rūbams, yra tik prievolė, kurios tavo tėvai nekenčia. Tu neturėjai gimti. Tavęs čia neturėjo būti! Viskas nebūtų taip graudu, jeigu gyventum alkoholikų šeimoj, kokioj nors landynėj... Bet tu gyveni idealioje šeimoje, kurią gaubia tik melas. Viskas, ką mato kiti yra melas. Tu esi tik teatro marionetė...
„Nesielk kaip kokia valkata ir nedaryk man gėdos! ”- nuaidi tėvo žodžiai. Ji užsikemša ausis ir bėga tolyn, kuo toliau nuo savo šeimos. Bėga tol, kol nukrenta. Sukniubus ant žemės verkia, verkia, verkia... Niekas jos neieškos ir nepaguos, nes niekam ji nerūpi... Nėra nei vieno žmogaus, kuriam ji rūpėtų...
- Ką dabar sapnuoji, Laura? - žiūrėjo į besiblaškantį veidą seselė ir glostė jos plaukus. - Atrišiu tavo rankas, užteks būti įkalintai. Gal jau nebebandysi nusižudyti...
Pro duris įėjo gydytojas. Susirūpinęs žiūrėjo į Laurą.
- Ką tik skambino jos teta, sakė, kad tėvai išsikrausto į Vokietiją. Jos nepasiims...
- Kur ji gyvens? Pas giminaičius? - susirūpinusi paklausė seselė.
- Nežinau... Niekas iš giminių nenori jos priimti...
Abu žiūrėjo į Laurą, gailesčio perkreiptais veidais. Jie nežinojo, kad Laura apsidžiaugs, išgirdusi žinią. Pagaliau galės ištrinti praeitį, atsitiesti ir žengti pirmyn, į naują, gražesnį gyvenimą.