Troškulys yra viskas

Naujausio modelio žmogus pavadinimu „Peroksidinė blondinė – smegenų nerasta“ (trumpiau PB-SN, arba, kaip ją vadino PėBė – SėNė) atsibudo kažkokioj pievoj. Visiems buvo visiškai absoliučiai dzin iš kur ji čia atsirado ir ką paskui darys.
PėBė – SėNė atsistojo ir patraukė ten, kur akys vedė ir kojos nešė. Ji ramiausiai praėjo pro su pasigardžiavimu radioaktyvias pienes ėdantį lokį ir nepastebėjo krūmuose betykančio ir seilę varvinančio plėšriojo smailiaausio triušio. PėBei – SėNei dingus iš akiračio triušis vienu žioptelėjimu apžiojo lokį ir prigulė po krūmu kokiam pusmečiui, kad spėtų suvirškinti.
PėBės – SėNės tikslas buvo, savaime suprantama, turtingas vyras. Paėjusi dvi valandas ji prisėdo pamąstyti. Pasitelkusi į pagalbą visą savo galvos vakuumą, ji nusprendė, kad reikia susirasti kokią raganą, kuri jai pasakytų kur ieškoti turtingo vyro. Kadangi galvos vakuumas patarė eit į pietus, tai ten ji ir patraukė.
Jai beeinant miško takeliu, greta sustojo taksi. Mergaitei į galvos vakuumą neatėjo mintis pagalvoti iš kur miške atsirado taksi. Na, tiek jau to. Šiek tiek pavežėjęs, taksistas ją išleido. Netrukus sustojo kitas taksi.
- Sveika, mergaite, - pasisveikino taksistas. – Gal tave pavežti?
- Aš jau ne mergaitė. Mane jau vežė, - didžiuodamasi savimi atsakė PėBė – SėNė, bet pasivažinėt sutiko.
Galiausiai, po dar keturių pasivažinėjimų, miškas baigėsi. Eidama vieškeliu jau nebe mergaitė užkliuvo už kažkokio daikto, pargriuvo ir nusilaužė visus dešimt kojų nagų.
- Kas čia per velnias? – paklausė ji savo galvos vakuumo pakeldama kažkokį daiktą.
- Ko čia spardais, višta nelaiminga? – pasigirdo cypimas iš to daikto.
Pasirodo, tai buvo sena peleninė, kurioje gyveno iš savo pilies išvaryta Pelenė.
- Aiškins man kažkokios peleninės, - nusispjovė PėBė – SėNė ir norėjo mest peleninę per petį, bet vakuumas pasiuntė kažkokį keistą signalą. – Žiurėk, pelenine, gal tu žinai, kur man rasti turtingą vyrą?
- Eik prie vandens telkinio, rask šlykštų padarą ir jį pabučiuok. O dabar palik mane ramybėje.
PėBė – SėNė vis dėl to švystelėjo peleninę per petį ir patraukė ieškoti vandens telkinio.
***

Princas Diureksas ganėtinai suirzęs tupėjo ant kažkokio tai lapo ir džiaugėsi, kad bent jau tas lapas nesikandžioja.
Princas jau kelis šimtus metų laukė kvailės, kuri jį pabučiuotų ir pagaliau atverstų žmogumi. Jam visai patiko būti šlykščiu padaru, bet Diureksas labai norėjo gerti. Jis svajojo apie butelį šalto alaus ir būtų ką nors dėl to butelio sukandžiojęs, jei tik būtų turėjęs dantis.
Prieš šimtą metų jam pasirodė gėjus – fėjinas krikštamotis, apsivilkęs rožinį balerinos sijonėlį ir užsitempęs violetines pėdkelnes,  kuris pasakė:
- Kai tave pabučiuos kokia kvailė ir atvers žmogumi, tu kuo greičiau ją pabučiuok ir ji pavirs alumi.

***

Taip atsitiko, kad PėBė-SeNė atklydo būtent prie to vandens telkinio, kuriame bujojo princas Diureksas. Pamačiusi šlykštų padarą PėBė – SėNė labai apsidžiaugė, nors nebuvo čia kuo džiaugtis. Greičiau reikėjo klykti iš siaubo.
Mergina paėmė princą ant rankų ir pabučiavo. Po kelių tūktančių paršo mirksnių Diureksas iš šlykštaus padaro atvirto į žmogų.
Diureksui žvelgiant į PėBę – Sėnę, jo širdyje, galvoje, kepenyse ir visuose kituose organuose susigrūmė dvi galingos jėgos – meilė ir troškulys. Neištvėręs troškulio princas pabučiavo merginą ir ši akimirksniu pavirto į butelį šalto alaus.
- Meilė – dar ne viskas. Troškulys yra viskas! – pareiškė Diureksas, trim gurkšniais ištuštindamas butelį ir mesdamas jį į krūmus.
Butelys tuščias stovėjo neilgai. Netrukus dėl teisių į jį susipešė trys paršiukai, nes vilkas užėmė ir išnuomavo visus jų namelius. Kol peršiukai negailestingai vienas kitą talžė, į butelį įsikraustė visi septyni nykštukai, nes Snieguolė juos išvijo ir jų trobelėje pradėjo varyti „pilstuką“...