Molinė laimė

Vėjas, į molinį ąsotėlį surinkęs
  trapų vakarykščios atminimą,
                          gena jį namo.
Į neblunkančią akimirkų kolekciją.

  Tik nepastebi senolio akmens,
                  snaudžiančio pakely.


Gal ir gerai.
Bus daugiau laimės užmirštoje pievoje.


Imk - šukelė tau. Kai obelų žiedais
dar nepuoštą galvą ims svarinti ilgesys,
                    galėsi ja rasos pasisemti.
Sako, padeda.

O aš saviškę šalia beržo,
lietuvio iki pat žirginėlių galiukų,
padėsiu.
        Gal kregždės lizdelį susuks?


Bet žiū -
vėjas vėl gena molinį ąsotėlį.

Ir bus daugiau laimės užmirštoje pievoje...