Avietinis pūkuotukas (tęsinys)

Mažytis saulės spindulėlis baugščiai apsidairė, ar niekas nežiūri, ir tyliai tyliai nutipeno plačiu lapu. Tada plačiai išsišiepė ir stryktelėjo į avietę. Ten miegojęs avietinis pūkuotukas Kniaukyla, dar vadinamas Kniaukučiu, tik sušnarpštė, spindulėlio pakutentas, ir apsivertė ant kito pūkuoto šono. Saulės spindulėlis patempė lūpą, išsirabždino iš avietės ir plonu balseliu kažką šūktelėjo spindulėlių kalba. Greit atbėgo keli jo broliukai ir, taip pat plačiai išsišiepę, įslinko vidun. O tada prasidėjo – spindulėliai taip smarkiai siautė, bandydami pažadinti avietuką, kad net saulutė pastebėjo. Ji šiltai nusišypsojo ir ilgu piršteliu pamojo neklaužadoms. Šie, truputėlį susigėdę, pasislėpė pievelėje šalia avietyno. O Kniaukyla iškišo pūkuotą galvelę ir suraukė nosytę.
- A-a-a...
- Avietės? – pabandė atspėti žvirblis Čirškutis, atskridęs aplankyti pūkuotuko.
- A-a-a-...
- Agurkai?
- A-a-a.. pči!!
- A. Supratau. Į sveikatą, - rimtai galva palinksėjo žvirblis – ne tik jautrus, bet ir mandagus paukštelis. Knaukyla – Kniaukutis dar kartą juokingai suraukė nosiukę ir palaimingai nusišypsojo, šildomas saulutės.
- Na, tai labas rytas, - Čirškutis mėgo sveikintis.
- Laaabas, - Kniaukutis sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir pabandė susiglostyti pasišiaušusius pūkelius.
- Gerai miegojai?
- Mhm, - avietukas vėl nusišypsojo. – O... tu?
- Aš ir neblogai. Na, tik norėjau pažiūrėti, kaip čia tau sekasi. O tu ir gyvensi toj avietėj?
- Mmm.. nežinau...
- Hm. Tai man jau metas, dar nepusryčiavau. Gal rytoj dar tave aplankysiu.. Gerai?
Kniaukutis linktelėjo, mažytėmis rankutėmis atgnybo truputėlį avietės ir ištiesė Čirškučiui.
- Ooo.. Čia man? – nustebo žvirblis. – Ačiū, tu labai mielas.
- Kniau, - patenkintas pasakė avietukas.
- Tai tada iki, - žvirblis išskleidė sparnelius.
Kniaukutis pamojavo jam ir apsidairė. Pamatęs rasos lašelį, nutipeno prie jo, nusiprausė ir atsignybo dar vieną avietės gabaliuką.
- Niam niam, - sumurmėjo jis ir laimingas pažvelgė į žydrą dangų.