Ji ėjo tamsiomis gatvėmis. Bijojo. Aplenkdavo kiekvieną vaikinų būrelį kuo didesniu atstumu, kad neatkreiptų dėmesio. Įsuko į pagrindinę gatvelę, kurią iš abiejų pusių supo namai ir tvoros. Ši gatvė buvo pavojingiausia, kadangi pavojaus atveju ji nebūtų turėjusi kur bėgti. Lyg tyčia pamatė artėjantį triukšmingą vaikinų būrį. Pajuto nedraugiškus žvilgsnius. Nusukusi žvilgsnį stengėsi kuo tykiau prasmukti, bet vienas iš jų griebė ją už rankovės. Ji muistėsi ir stengėsi ištrūkti, bet toks vaikinų būrys buvo ne jos jėgoms. Nė nespėjo susivokti, o jau gulėjo kambaryje ant grindų. Apsidairiusi pamatė pažįstamą veidą. Vienas iš vaikinų buvo jos buvęs klasiokas Gustas. Ji negalėjo tuo patikėti. Žiūrėjo į jį maldaujančiu žvilgsniu, bet negalėjo pratarti nei žodžio.
- O, jau atsipeikėjo, - prabilo kažkuris.
Visi vaikinai sužiuro į ją. Vienas skustagalvis atsistojo.
- Kas pradės? - paklausė.
Mergina susigūžė ir prisispaudė prie sienos. Skustasis pritūpė prie jos. Grubi šalta ranka palietė jos veidą. Ji krūptelėjo.
- Nebijok, neskaudės, - pradėjo kvatoti vaikinas iššiepdamas savo pageltusius dantis.
Širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, visi esantys kambaryje tai girdi. Iki tol vengęs net žiūrėti į ją, pagaliau Gustas pažvelgė į jos akis. Ji labai norėjo suminkštinti Gusto širdį, bet negalėjo net verkti.
- Bijai? - pašiepiančiai ištarė jis. - Nereikia. Mes tau nieko blogo nepadarysime.
Visi vaikinai susižvalgė ir ėmė juoktis. Tas juokas persmelkė visą kūną ir baimė dar labiau išaugo. Ji prarado ir mažiausią viltį ištrūkti. Niekada nebūtų patikėjusi, kad viskas taip pasisuks. Gustas buvo tas vaikinas, kuris pažadino jausmus jos širdyje, o dabar jis ruošiasi ją...
- Geriau jau nužudykite mane! - sušuko ji iš paskutiniųjų.
- Ne. Mums iš to jokios naudos, - atsakė vis dar tebesantis šalia skustagalvis, paglosdydamas jai veidą.
- Pasitrauk! Atstok! - sušuko mergina, išsigandusi to šlykštaus tipo, liečiančio ją.
Vaikinai juokėsi. Jai sukosi galva iš baimės ir nuo triukšmo, aidinčio galvoje. Viskas atrodė kaip baisus košmaras. Ji blankiai galėjo įžiūrėti vaikinų veidus. Pradėjo miglotai girdėti jų balsus. Vaizdas sukosi, ėjo vis blankyn, kol pagaliau visai aptemo.
Atmerkusi akis pamatė prieš save Gustą. Vieną akimirką jai pasirodė, kad įžvelgė gailestį jo akyse.
- Atsistok! - šaltai įsakė.
Ji nejudėjo. Tik lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis.
- Kartoju. Atsistok! - įniršęs užriko.
Jo šaltas tonas persmelkė kūną. Ji norėjo pakilti, bet drebėjo iš baimės ir nebuvo jėgų. Ji pažvelgė į vaikinus, sėdinčius ant sofos. Jie nepatenkintais žvilgsniais stebėjo kiekvieną jos judesį. Pagaliau ji pakilo. Gustas pagriebė ją už alkūnės ir nusitempė į koridorių. Netikėtai pasuko prie išėjimo. Mergina sutrikusi žiūrėjo į jo šaltas akis.
- Išeik! - nenuleisdamas šaltų akių žiūrėjo į ją.
Ji sustingusi stovėjo vietoje, nesuprasdama, kas vyksta.
- Tik nebandyk niekam prasitarti, nes kitas kartas taip sėkmingai gali ir nepasibaigt, - ištarė jis įsakmiu tonu.
Ji skubiai smuko pro duris. Bijojo, kad Gustas neapsigalvotų. Tamsios gatvės. O baimės ji nebejuto. Kas blogesnio jau gali atsitikti šiandien, galvojo ji.
Kitą dieną ji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko vakar. Sėdėdama mokyklos suole ji žvelgė į tuščią suolą priešais. Kadaise ten sėdėjo Gustas. Buvo karšta vasaros diena, todėl ji nusprendė pasivaikščioti. Nusprendė eiti į miestą, kuris buvo už šešių kilometrų. Prie laiptinės sutiko Gustą. Kažkodėl neatrodė, kad atsitiktinai.
- Mums reikia pasikalbėti, - ištarė jis.
-Taip? - kažkodėl vėl pajutusi baimę tyliai ištarė ji.
- Vakar mes buvome labai girti. Patikėk, aš nieko nenorėjau tau padaryti. Nieko neįvyko, supranti? Aš bijau gal labiau nei tu. Tu niekam neprasitarsi?
- Ne. Aš noriu tai pamiršti.
- Puiku. Tada sutariam, - šyptelėjo jis.
Ji lediniu žvilgsniu jį nužvelgė ir nuėjo savo keliu. Ėjo upės pakrante iki greitkelio. Iki miesto buvo likę tik pereiti tiltą ir paėjėti kilometrą. Jai baisiai nepatiko tiltai. Visada buvo baisu pažvelgti žemyn. Ji labai bijojo aukščio, todėl pagreitino žingsnį, kad kuo greičiau baigtųsi tiltas. Netikėtai ji krūptelėjo, pajutusi ranką ant peties. Atsisukusi pamatė nepažįstamą vaikiną. Apsidairė aplink, bet nieko nebuvo. Aplink buvo miškai, todėl žmonės retai čia vaikščiojo.
- Labas, mažute, - šypsojosi vaikinas.
- Ko tu nori iš manęs? - išsigandusi puolė atgal.
- Noriu tavęs, brangute, vakar Gustas kažkodėl apsigalvojo, bet aš ne. Aš noriu tavęs čia! - sušuko jis, puldamas merginą, - Kur tu bėgi nuo manęs?
Pro šalį prazvimbė kelios mašinos, bet jiems nerūpėjo, kas vyksta ten aukštai, ant tilto. Siaubas sukaustė jos kūną. Šįkart ji nebeištrūks. Širdis tai jautė. Staiga jis pribėgo ir pagriebė už rankos.
- Norėjai pabėgti? Tikiesi taip lengvai išsisukti?
- Man skauda... - ištarė mergina tyliu balsu.
- O, žinai, mes esame visai nieko vietoj. Ant tilto! - suriko jis į ausį.
- Ką tuo nori pasakyti? - suriko ji, bandydama ištrūkt.
- Jei bandysi priešintis, numesiu žemyn! - keista šypsena iškreipė jo veidą.
- Atstok nuo manęs! - traukėsi ji, bet vaikinas griebė už plaukų.
- Patylėk, nes tau gali nekaip baigtis, - persvėrė jos galvą per turėklus. - Supranti, ką turiu galvoje?
Ji tylėjo. Stengėsi nusiraminti, kad tas bjaurus tipas nesijaustų ją nugalėjęs. Netikėtai jis atsisėdo ant turėklų ir laikydamas jos ranką ištarė:
- Būk atsargi ir nejudėk, nes jei krisiu aš, nusitempsiu ir tave. Bet negalvok apie tai. Geriau pasikalbam, - apkabino ją per liemenį.
Kol jis kalbėjo, ji stengėsi susikaupti ir beveik negirdėjo jo žodžių. Jo rankos buvo atsilaisvinę, todėl ji staigiai metėsi į šoną ir jai pavyko ištrūkti. Vaikinas prarado pusiausvyrą ir krito žemyn, spėdamas sugriebti jos ranką. Mergina kita ranka čiupo už turėklų. Jos kojos linko žemyn iš baimės, nes vos pavyko išsilaikyti. O buvo sunku, nes kitą ranką laikė vaikinas.
- Juk neleisi man nukristi, - ištarė jis maldaujančiu balsu.
Ji užsimerkė ir pradėjo verkti. Mintyse buvo chaosas. Ji nežinojo, ką daryti. Aukščio baimė buvo stipresnė už gailestį ir ji stengėsi atkabinti jo rankas nuo savęs. Pagaliau jis pats pasileido ir krito ant asfalto. Ji pamatė, kaip jo galva dar kartą atšoko nuo žemės ir pasruvo krauju. Sucypė stabdžiai, bet automobilis nespėjo sustoti ir rėžėsi į kūną. Mergina susmuko ant žemės, užsikimšo ausis ir užsimerkė. Ausyse vis dar skambėjo automobilio stabdžiai, o kruvinas kūnas stovėjo akyse...