Stotyje

Nutikimas, papasakotas žemiau, buvo prisimintas dėka vieno tokio kūrinėlio, publikuoto šioje pačioje svetainėje, kiek ankstėliau. Tačiau, akivaizdu, kad nors ir tikras jis tėra perpasakotas, todėl galimai netikslus kažkada vykusios tikrovės epizodas. Ačiū visiems.

___

Jis skubotu žingsniu prieina prie jos. Taip tarsi būtų iš vieno kaimo. Ir paberia, kaip kokias bulvių lupenas pro šakės virbus:

-- Labas, o tu graži mergina. Žinai aš čia netoliese gyvenu Vilniaus rajone, o tu važiuoji namo? Toli gyveni?

Mergina net atšlyja. Ir lošiasi atgalios. Lošiasi iki jos pakaušis atsiremia į gelžbetoninę koloną, laikančią perono stogo konstrukciją. Sunkūs krepšiai svarina rankas ir neleidžia jai tiesiog pabėgėti keletą žingsnių šalin arba atsistumti rankomis nuo tipelio, nė iš šio nė iš to užpuolusio ją savo monologu. Ji tikrai nežino ką daryti, o jis žeria toliau:

-- Tu tik nebijok. Aš nieko. Mano vardas Ričardas. Mes galėtume susituokti arba šiaip gali pagyventi pas mane. Aš turiu ūkį -- kelios karvės, kiaulės, paukščiai. Tikrai gerai gyventume. Tu turbūt studentė?

Taip ji norėtų būti studente, tačiau dabar labiau norėtų, kad jis atsiknistų nuo jos. Ne jis nepavojingas. Greičiausiai. Nors niekada negali žinoti. Ypač kai toks keistas. Iš pažiūros lyg ir normalus, bet žvairokos akys ir kiti bruožai kažkuo primena tuos apsigimėlius. Kaip jie vadinasi? Daunai? Arodo taip. Ne nėra labai atstumiantis, o ir tie liguisti bruožai tik vos ne vos žymu. Apsirengęs valyvai. Bet sugalvok tu man, pirštis pirmai pasitaikiusiai autobusų stotyje?

-- Jūs visoms taip peršatės?

-- Ne. Aš, aš tik pamaniau, kad tu labai man patinki ir dėl to priėjau. -- jis kiek atšlyja ir, matyt, atvėsta. Dabar ji gali atsitiesti, žodžių kruša nebe taip stipriai kerta. -- Aš tik pamaniau, kad gal reikia buto? Daug kam juk reikia.

Buto. Reikia buto. Taip reikia. Bet tik ne su Ričardu ir jo kiaulėmis. Ką jis sau įsivaizduoja? Kažin kaip aš čia atrodau? Kaip parsiduodanti stoties mergina?

Ji pasislenka keletą žingsnių į šoną ir dabar gali pasidėti krepšius ant suolelio.

Kur tas autobusas? Mielai įšokčiau ir važiuočiau tolyn iš čia, pro langą skaičiuočiau atrajojančias karves. Galbūt ir Ričardo suskaičiuočiau.

Ričardas dabar jau nebepuola kaip maitvanagis. Tačiau vis dar sukinėjasi aplinkui. Tartum būtų atėjęs palydėti. Rūpestingas giminaitis, atnešęs sunkius jos krepšius. Tokia mintis jai juokinga ir ji šypsosi, klaidindama tą vargo jaunikį. Jis taip pat išsišiepia. Parodo savo sveikus stambius dantis ir visą praėjusios savaitės, o gal ir mėnesio racioną tarpudančiuose. Siaubas! Kažin ką pagalvotų visi? Ji kažkodėl įsivaizduoja Kauno rotušę, o ne Vilniaus civilinės metrikacijos biurą. Nėriniuotas nuometas pranyksta pakeltas putniais Ričardo pirštais ir jai reikia su juo bučiuotis. Tiesiog į tuos, apsivėlusius maisto likučiais, dantis. Net nusipurto. Ričardas vis dar čia. Jis jau nebekalba, bet matyt, jam dabar nesmagu tiesiog nueiti. Jis nežino ką daryti, todėl kvailai styrinėja nuo kojos ant kojos. Jo kojos trumpos ir stambios, išaugusios iš riesto, plačiausio pasaulyje užpakalio. Jis žemaūgis ir siaurakaktis. Riebus. Fe.

O štai ir autobusas. Mielas, vos kretantis, senučiukas, kreivai nupurkštomis mėlynomis juostomis išilgai balto korpuso. Pagaliau. Ji nė nejaučia krepšių svorio. Iki išvykimo dar mažiausiai penkiolika minučių, tačiau negi stovėsi čia su Ričardu?

-- Na viso! -- Šūkteli jis atsisveikindamas ir patraukia miesto link.

***

Tik vėliau, gerokai vėliau, kai autobusas pūškavo keliasdešimtą kilometrą tolyn nuo Vilniaus ji išdrįso dar pagalvoti ir apie tas trumpas ir drūtas kojas lovoje. Apie riebų liemenį. Putnius, nukramtytais nagais pirštus, grabaliojančius ją po šilta antklode, tvankią vidurvasario naktį. Pavartė tuos visus vaizdinius šiaip ir taip, tarsi pastumdė neskanią, nuo šilumos išsileidusią šaltieną lėkštėje ir nevalgė. Bjauru. Viltingai apsidairė į aplink sėdinčius žmones ir rado ko ieškojo. Krėsluose anapus tako mergina, matyt studentė, matyt taip pat kaip ir ji pati, savaitgaliui važiuojanti namo, ramiai miegojo ant savo draugo peties. Draugas žiūrėjo į pro šalį lekiantį mišką. Abu atrodė gražūs, normalūs ir laimingi žmonės. Kaip gerai.