Medžių lapeliai (iš vaikystės)

Guli ant pievos, po beržu. Tarp smilgų draikosi tavo plaukai, o virš galvos paslaptingai šlama medžių lapai, nutvieksti rytmečio saulės. Mirgantys auksiniai pinigėliai. Už juos nieko nenusipirksi, nebent pamirštą svajonę ar vėjyje keptas smėlio bandeles. Vaikystės. Kai dar tikėjai, kad lapelių negalima skinti (medžiuose gyvenančios būtybės moka būti piktos), tačiau slapčia nutykojus nurėkšdavai keletą – pasakos brangiai kainuoja. Ir ne tik medžiai, bet ir gėlės tapdavo tavo rankų aukos. Nekalta. Juk kartais norėdavai pažaisti žiedų princesę ar fėją laukų. Tiesa, turbūt dar nepamiršai dilgėlių, kuriomis vis grasindavo močiutė („gėlių negalima skainioti“) ir kurių kartą teko paragauti. Žinau – slėpeisi senojoj daržinėj, kai pikta bobutė aplink sukiojosi. Buvau šalia ir kartu drebėjau nuo jos balso. Bet neišsisukai – smailūs dilgėlių krašteliai tau skaidžiai nudegino kojas. Ašaros lyg perlai krito ant žemės iš mėlyno dangaus akių. Pažadą lyg tylų atodūsį išleido lūpos. Neteisingą. Mačiau, kaip vėliau slapčiomis vėl skynei pavasarinius krokusų žiedus, tamsius vasaros bijūnų lapelius, baltas saulučių galveles. Norėjai svajonių. Ir dilgėlių jau nebijojo tavo rankos. Raudavai, susibadydama odą, ir slėpdavai. Kad nereikėtų dėl jų nerimauti.
O pro medžių šakas šviečia dangus. Ir šuoliuojančios pūkuotos avytės apsimetančios baltais debesimis. Į nežinomus kraštus nešančios tavo mintis. Tarp jų pasislepia maži triušiukai. Dažnai apie juos svajojai, bet žinojai, kad negalėsi gauti net už aukščiausio beržo lapelius – auksą. Juk jie turi būti laisvi, kad galėtų tave nunešti į pasakas ar net į patį pasaulio kraštą.  Drakonai irgi ten skraido didingais sparnais. Iš tavo sapnų. Aplink cukrinės vatos pilis – ten gyvena Angelai. Ir svajonės ten lankosi pamirštos. Tau taip sakydavo pasakos; tu ir dabar tiki. Prisiminus nušvinti. Mane visada žavėjo tavo šypsena – duobutės išryškėjančios skruostuose. Miela. Žinau – tai Angelų dovana, tų pačių, kurie kiekvieną kartą žiūri iš debesų pilies į tave, gulinčią žolių jūroje ar sniego pusnyse ir paslaptingu žvilgsniu stebinčią dangų. Ir krikštamotės žodžių, kad, kai gimei, tave pabučiavo Angelas, niekada nepamirši. Juk taip pasijunti ypatinga. Bent trumpam.
Blizgantis vabaliukas nukrinta nuo pienės žiedo. Nuropoja atverstos tavo knygos lapais. Dar vis skaitai tą istoriją. Tikriausiai jau šimtąjį kartą ir, net neatsivertusi knygos, galėtum papasakoti viską. Bet vis tiek skaitai. Suprantu – ji sieja tave su vaikyste, kurios taip nenori paleisti. Ir vis bandai apgauti tą žilą senuką. Amžinai jauną Laiką. Stebėjau, kaip slėpei savo vaikystę į medinę skrynelę, tarp mėgiamų pasakų, tarp dienoraščio lapų, tarp savo neaprėpiamų minčių. Jaučiu – žinai, jog nieko nepakeisi. Tik nori pabandyti likti dar maža mergaite. Neribojančių ieškojimų karalystėje, kur svajonės kvepia vaniliniais nuotykių žiedais, kur cinamono dvelksmas pasitinka tave vos pravėrus duris, kur niekas tau nesako, kad jau esi per didelė, kur gali svajoti, tikėdama, kad viskas išsipildys, jei tik nurėkši keletą auksinių medžio lapelių.