EkSpErImEnTaS: Bemiegė naktis savo noru...

Aplinkui mirtina tyla. Tik trakši klavišai, kuriuos stengiuos spaudyt kuo tyliau... Nenoriu pažadinti savo namiškių, kurie apie šį keistoką ekperimentą nieko nenutuokia...

Kodėl aš nemiegosiu šiąnakt?.. Geras klausimas... Kad ir pati nelabai žinau... Kodėl... Gal tiesiog noriu bent vieną naktį neužmerkt akių... Gauti papildomų valandų bei minučių... Įsiklausyti į nakties tylą... Sužinoti ką gilią naktį groja radijas... Pamatyti saulėtekį, na ir kas, kad žiemą jis ne toks įspūdingas ir blankiau matos nei vasarą... Vasara dar toli... Gal noriu sukurti ką nors, kas kuriama tik naktį... Gal noriu užmigti auštant prie rašomojo stalo, perskaičius dvi knygas ir parėmus galvą į Frydricho Nyčės raštų paskutinį puslapį... Gal noriu pamatyti nakties miražą, viziją, kuri ištirps tik ryto saulės spindulėliuose... Gal noriu pamiršti visą gyvenimą, peržengti laiko, vietos barjerus ir susikurti savo nakties pasaulį...  Gal noriu patirti baimę, beprotišką visa naikinančią baimę, kai grėsmingu tampa net tavo paties šešėlis... Gal noriu žaviai įdubusių pajuodusių akių bei išblyškusios tarsi sidabro mėnesiena odos... Gal laukiu nakties princo, kuris ateis ir nusives mane į nepažįstamą harmonijos, idilės ir vaikystės svajonių šalį... Gal rengiu naktinę medžioklę, kurios tikslas sugauti sapnų fėją ir pavogti iš jos saldžiausius sapnus... Galbūt noriu dienos, kuri bus ilgumo sulig trim, kurios nepertrauks naktis, tik kelios tamsios tylios apmąstymų valandos... Gal bijau užmigti, nes į mano miegą kesinas pikta košmarų ragana, o mano sapnų fėja, kažką įtarus dėl naktinės medžioklės, atsargiai ir atsainiai temėto mano guolin antrarūšius nusibodusius sapnus... Gal noriu pasigirti, jog nugalėjau Pačią Naktį... O gal... Gal tiesog negaliu šiąnakt užmigti?..

Į samonę veržės neužmerktų akių miegas... Mano miklūs pirštai jau išmoko tyliai klabenti klavišus... Ant stalo vis dar gulėjo veik nevartoma knyga... Į mintis iš atokiausių atminties kampelių pradėjo veržtis prisiminimai, gražūs prisiminimai iš vaikystės sodų... Jie veržės ir vis augo, jungės, sukos, nerimo... Susiformavęs sukūrys jaukė mano suplanuotas mintis, jausmus bei pojūčius... Aš vijau jį šalin, stūmiau, daužiau... Jis nuslinkdavo kampan, bet vis grįždavo ir puolė mane didesne, stipresne ir baisesne jėga, su vis didesniu įniršiu... Tačiau tas mano minčių bei prisiminimų kratinys manęs neįveiks. Jis juk negali įveikti. Kam čia dar nervintis.

Keista, kad kuo gilesnė buvo naktis, tuo trankesnes ir linksmesnes dainas transliavo radijas... O valstybinės stotys leido kažkokių baisingai nuobodžių politinių laidų įrašus... Kad ir kaip įnirtingai ieškojau klasikos, neradau... O suradus kokią ramesnę, minčių neblaškančią ir fonui tinkamą melodiją, ją tuoj pakeisdavo kas nors nepakenčiamai trankaus... Nejau tie radijo darbuotojai nesupranta, kad naktimis žmonėms galbūt ne šokti ir ne politinių diskusijų klausytis norisi... Dabar dvi valandos ir dvidešimt viena minutė. Čia radijo pirmoji programa. Tiksliau bemiegės nakties savo noru eksperimentas. Su jumis – Ramunė B...., savo noru dalyaujanti šiame keistame išbandyme. Kažkur girdėti vėjo ūžesys, nerimastingai girgžteli lango vyriai... Trumpam išsijungiu ir grįžtu prie savo knygų.

Kodėl... Kodėl aš klausiau naktinės radijos? Todėl, kad iš jos vienos naktį sruveno gyvybė. Kad ir įrašyta, kad ir dirbtina, tačiau – gyvybė. Balsai rodės tikri, atklystantys iš mano prisiminimų. Šią viziją dar labiau sustiprino tai, jog buvau užsidėjus ausines ir kitur muzikos nebuvo. Na ir kaip gi kitaip – negi vidury tamsios tylios nakties klausysies visu garsu muzikos?! 

Spusteliu magnetofono mygtuką ir muzika liaujasi grojus. Vėl visas pasaulis skendi mirtinoje tyloje. Tyloje, kur net įkvėpt giliau baugu... Kur taip šaižiai pjausto ramybės harmoniją kompiuterio klavišai, nors, rodos, jau taip tyliai ir lėtai stengies juos spaudyt.. Dabar dvi valandos, trisdešimt septynios minutės. Gili gili naktis. Tamsa tyla ramybė. Ir visai nakčiai numiręs pasaulis. Tik ši menka mirtis vadinama miegu ir atslenka kiekvieną naktį į kiekvienus namus, tačiau šiąnakt manęs neaplankė... Pradeda vaidentis, jog tolumoje kažkas juda, eina, pradeda lipti laiptais... Šiąnaktį, kai atrodo, kad visas pasaulis mirė, kiekvienas daiktas apsigaubia savo siaubo šešėliu... Žinau, jog dieną viskas man atrodys juokinga. Tačiau dabar – krūpteliu nuo kiekvieno garselio... Tai smagu dabar būtų kokią siaubo istoriją išgirst, ar ne?..

Bemiegė naktis pradeda iš ties vargint, o už durų, rodos, vis kažkas krebžteli, sujuda... Kartais atrodo, kad pabudo tėtis, kuris miega už sienos, ir klausos, ar kažkas juda, ar aš nemiegu... Kažkodėl dabar iškyla kitoks nei paprastai tėvo paveikslas – matau prieš akis tik jo blogąsias savybes, kurios nakties vienatvėj įgauną šiurpų atspalvį... Bandau nepalūšt, nepult į nakties neviltį... Nors atrodo, kad aš jau pralaimėjau. Pasidaviau tamsos, nakties, tylos ir vienatvės baimei. Baimei, kuri vis nenumaldomai auga auga auga ir aš puikiai suvokiu kuo visa tai baigsis... Aš žinau, kad visai šalia, už durų stovi kraupi ir visą pasaulį aukštyn kojom verčianti panika... Bet tai ne panika, o ne, tai visų mano baimių, fobijų, panikos, isterijos ir begalino siaubo, kuris gali priversti ryžtis bet kam, derinys... Harmoniškas, tiksliai sudėtas derinys, ir mane nukrečia šiurpas, kai suprantu, jog jis stovi už durų, visai čia pat, taip begaliniai arti... Ir aš su vis didėjančia baime suprantu, jog jeigu ir bandysiu užmigti, man nebepavyks... Įsiaudrinusios, šiurpaus siaubo apimtos smegenys nesugebės užmigti. Jų nepaveiks nė stipriausi migdomieji vaistai. Ir išpila šaltas prakaitas, kai suvokiu, kad gal nebeužmigsiu ir kitą naktį. Ir dar kitą naktį... O, koks siaubas apima mano pavargusias smegenis, kai į jas įsibrauna absurdiška, bet taip baugiai skambanti mintis – o kas jei... Jei niekuomet nebeužmigsiu?!. Ir mirsiu, kaip miršta bet kuris sveikas žmogus, nemiegojęs dešimt parų. Dešimt parų juk ne toks jau ilgas laikas. Staiga į galvą šauna dar absurdiškesnė mintis. O gal pabandyti? Gal pabandyt pasiekt pasaulio nemiegojimo rekordą? Juk aš sugebėčiau... Į kūną sugrįžta visos jėgos ir begalinis pasitikėjimas savimi. Rodos, dabar galėčiau kalnus nuversti... Aš galiu pabandyt... Būtų nerealu... Egzotiška... Bet beprasmiškos mintys netrukus nuskęsta sveiko proto liūne. Dieve mano, ir ko aš čia dabar prisigalvojau?! Tarsi pabundu iš sapnų ir žvilgteliu laikrodin – be trylikos keturios. Neblogai, neblogai, jau daugmaž pusė nakties.

Staiga krūpteliu – siaubingu garsu tylą perskrodžia mano mobilusis... Viešpatie, kas “majakina” tokiu laiku. Ir būna gi bepročių kurie naktimis nemiega – šypteliu. Ir “atmajakinu”. Taip ir “majakinamės” gal penkias minutes. Aš įsijungus savo begarsį-vibro signalą – gana jau tų šaižių garsų... Hm, nusibodo, sumanau parašyt žinutę. Kaip gera nesijaust šioj begalinėj nakty vieniša, vienišų vienišiausia... “Tai ką, nakties drauge, nesimiega? Kas būsi, jei ne paslaptis, ir kokios tavo nemigos priežastys?.. Malonu kai mirtina tyla perskrodžia šaižus garsas – tarsi gyvybė” – toks labai savotiškas tekstas (kurį sugalvosi ir prasmę garantuotai pagausi tik naktį) jau skrenda į mano nemigos draugo telefoną. Laukiu. Laikrodžio rodyklės apsistojo ties keturiomis bei keturiomis...
Sulaukiau. Telefonas suvibruoja ir aš nekantriai puolu prie naktinio draugo laiškelio... Laiškelio man. Skaitau žinutę ir šypsaus. Nusišypsokite ir jūs – “Tai čia tau toks Marijošius iš Telšių esu, o šiaip nemiegu todėl, kad esu pripratęs daug nemiegoti, o kodėl tu nemiegi? ” Ach, Marijošius... Iškart įsimyliu šį vardą... Tai, vėlgi, žinutė, kuri tokia nuoširdi bei miela pasirodys tik ketvirtą valandą nakties... Vėl atrašau kažką tokio trenkto... “Na man šiąnakt nesimiega.. Ir kam gi to miego reikia?.. Aš esu Ramunė, iš sostinės. Miegą baidau skaitydama, muzikos klausydama ir, dabar, tau rašydama. Graži naktis.. ” Dieve, kaip žaviai šiuo metu viskas atrodo! Paprastą naktį nė iš šio nei iš to nemiegu, bandau skaityti Nyčę, tačiau nelabai ką jo raštuos pagaunu, susirašinėju su kažkokiu Marijošium iš Telšių... O dabar yra septyniolika minučių po ketvirtos... Nejaugi ne žavu?!.

Ž-i-n-u-t-ė. “Žinok irgi tą patį veikiu tai gal gali parašyti kiek tau metuku? ir kaip kalėdas atšventei? ” Vajetau, kokis sąmojingumas ir beveik be gramatinių klaidų. Ar gi ne žavu?
Rašau tiesą, jaučiuos protinga ir beveik pilnametė. “Už poros mėnesių švęsiu 16ąjį gimtadienį, o kalėdos tai gražiai ir tvarkingai – šeimos rate.. Jau pradėjo baisiai vargint bei nusibos, tačiau juk tuoj naujakas.. ” Pavartojus žargoną norėjau pasirodyt “kieta panelė”. Kaip komiška! Tik naktim tokių nesąmonių ir prisigalvosi... Ups, dar ir žioplų klaidų padariau – tai kas dabar iš kaimo?!.

Keturios valandos, trisdešimt viena minutė. Super FM... Skelbia mano išgirtasis radijas. Aš giliau atsidūstu. Jau nebaugu giliai kvėpuot. Dabar ir miegas žmonių gilesnis, ir juos pažadint nebe taip lengva, ir aš jau įsidrąsinus labiau, ir linksma dainelė ūžia ausy... Rodos, sunkiausia dalis nakties jau praeity – kai neribotas siaubas vos nesukaustė manęs... Dabar tik juokas ima, nors išsijungus radiją ir vėl tolumoj šmėkšteli koksai tai šešėlis, laiptuos kažkas aiškiai sutraška... oj ne... Tik ne tai. Siaubas... grįžta? Tuoj pat jungiuos radiją. O-o-o, žinutė. Perskaitau ir tai jau rodosi nebe taip žavu bei miela – “Man tai 18m. As kaledas atbaliavojau su hiebra gėrėm 3 paras... Tai kur naujus sutiksi? ir gal nori ko nors manes paklausti? ” Dieve dieve... Susimąstau tema “koks blogas šiuolaikinis jaunimas”... Jeigu didžioji Lietuvos jaunuolių dalis laisvalaikį leidžia prie buteliuko ir tai tampa didžiausiu jų tikslu, tai kokia gi išaugs karta?! Baisu daros... Prisimenu vyresniosios kartos atstovų rengiamas kultūrines laidas ir pagalvoju, ar daug tokių laidų bus po dvidešimties metų?.. Siaubinga, išties siaubinga. Nusipurtau ir guodžiuos savo intelektualiais draugais...

Naktį nemiegant, žinokit, tarsi keistas sapnas užpuola įvairios nesąmoningos mintys, kvapai iš senų prisiminimų, atmintyje sužėri kokio nors patiekalo paveikslas, o burnoje akimirką tarsi jauti jo skonį... Tuomet pajunti alkį, o tai dar patvirtinąs sugurgia pilvas. Kažkaip neįprasta naktį valgyt (na žinoma – tada paprastai miegi!), o dabar sumąsčiau, kad gal ir neprošal būtų ką nors užkąsti... Užčiuopiu rankinėj išmėtytus saldainiukus-žirniukus ir vienas jų tuoj šokteli mano burnon... Vau!.. Jau be kelių minučių penkios. Na ir greitai slenka tas laikas. Net naktį.

Gaunu eilinę žinutę nuo savo naktinio Marijošiaus, bet įspūdžio ji man nesukelia, todėl manau jog skirti tam čia daugiau vietos nėra prasmės.
Netyčia aptinku Lietuvos radijo I-ąją programą. Kaip gera! Jie mane pasveikina žvaliais balsais, linksmu “labas rytas”, netgi spaudos apžvalga, orų prognoze bei kitais privalomais atributais. O juk dabar dar tik penkios valandos, septynios minutės! Uolūs žmogiukai, tikri vieversiukai, šaunu! Kaip keista išgirst “labas rytas”, kai naktis buvo tarsi dienos dalis... Kaip sunku suvokt, kad jau nauja diena!.. Ankstyva diena... Morališkai gera, o fiziškai – sunku. Tarsi po labai vykusios “tūsofkės”...

Štai jau po pusės šešių... Tuoj suskambės tėtės žadintuvas ir jis kelsis... O aš kažkaip pradedu suprasti Zaratustrą... Net jo kalbos stilistika aiškiai daro man įtaką. Randu paralelių tarp savo bemiegės nakties ir Zaratustros kelionės ketvirtoje “Štai taip Zaratustra kalbėjo” dalyje. Gudrus tas Nyčė...

Šešios valandos. Lygiai. Oho... Mano naktinė kregždutė, “tūsų” mėgėjas Marijošius paklausė manęs, kokia gyvenimo prasmė... Gal šiuolaikinis jaunimas ne taip jau ir degradavęs?.. Tik jų sielos giliai po tvirtu kiautu... Išlaisvinti, išvaduoti – štai ko reikėtų sieki. Bet galbūt, visų pirma, kiekvienas turi norėti pats išsivaduot ir išsilaisvinti.. Mes nebent galime sužadinti šį jų norą.. (keista, kalbu apie tai taip, tarsi pati nebūčiau jauna degradavus žmogysta...)
Be devyniolikos minučių septynios. Liežuvis nebesiriša tarti žodžio “naktis”. Tėtukas pabudo ir aš, neištvėrusi tylos ir slapstymosi, po kurio laiko ryžaus nuklebenkščiuot į virtuvę, nusižiovaut ir ištart “nesimiega... ”. Smagus buvo vaizdelis...

Štai, jau beveik pusė aštuonių. Sriūbčioju stiprią stiprią kavą ir bandau gilintis į Rabindranato Tagorės romaną “Namai ir pasaulis”. Tik nepamanykit, jog tai šiaip koks romaniūkštis. Apsaugok Dieve! Tai labai gilių minčių kupinas kūrinys, nagrinėjantis opias psichologines problemas. Sunku patikėti, kaip sudėtinga yra atidžiai skaityti nemiegojus... Tai ne ankstaus išmiegoto ryto skaitymas. Kuomet jauties žvalus ir knygos lapai lyg patys greitai greitai verčias vienas po kito, mintyse palikdami gilius pėdsakus... Ach, truputį gaila daros tos nemiegotos nakties... Per ją kone visa diena sugedus bus... Tiek daug turėjau planų vakar vakare ir tiek mažai jėgų šiandien juos įvykdyt... Gerai, kad į kraują po truputį ima veržtis kava, tas stebuklingas ir sykiu pavojingas gėrimas...

Baigės naktis. Išaušo. Nors saulėtekio ir neišvydau, mačiau rausvai melsvą ryto dangų, kuris, kaip ir grynas oras, mano širdžiai suteikė ryžto bei jėgų. Dieną viskas atrodo kitaip. Dingsta visos nakties iliuzijos, išsisklaido apgaulinga migla. Keista, tačiau tai, apie ką galvojai bei ką planavai vakar, šiandien, po bemiegės nakties, suspindi jau visai kitomis spalvomis. Ir tikslai jau rodos nebe tie, ir džiaugsmai vakarykščiai prapuolė. Juos nusinešė goduolė klastūnė naktis? Ar tik mano sąmonė negali pabusti iš bemiegio sapno... Kodėl nebenoriu to, dėl ko siekiau įveikti nakties miego gniaužtus? Dėl ko pasigrobus nakties valandas, nesvarstydama aukoju dienos... Ar iš tiesų SIELA dainavo nepaneigiamą tiesą – “laimėjo jis prieš naktį, o kas kaltas, kad visai dienai pralošė save... ” Bemiegės nakties savo noru eksperimentas baigtas. Manau, jog gerai, kad tai patyriau ir dabar suprantu ką iš tiesų reiškia nemiegota naktis. Gyvenime įvairi patirtis praverčia. Dar labiau tai praverčia kūryboje. Po šios nakties kilo daugybė minčių, idėjų, jausmų, klausimų. Tik bijau atsakymo į vieną klausimą – kas tai? – nakties mūzos padovanotos gėrybės... Ar klastingos iliuzijos sukurtos betikslės literatūros piktžolės?..