Tu, sūpynės ir Juodo šilko kimono

Sveikas, mano Žemės bičiuli,

Kartais, kai uždegu šviesą virtuvėje ir sekmadienių mamos bandelių trupinius suberiu į saują, prisimenu Jiuveskiulę. Ten sekmadieniais mamos irgi kepa bandeles. O tėčiai sutaiso stalų kojas.

Kitais kartais, kai būna labai šalta, na, pavyzdžiui, užklupus lietui, įsivaizduoju Jamaikos paplūdimį. Tada atsimerkus norisi sugniaužti tą šilumą kumščiuose- juk visi jamaikiečiai, kuriuos mačiau nuotraukose- šilti ir jaukūs.

Sapnuoji? Tas vienas regėjimas man buvo toks tikras, - nepaisydamas žemės traukos Tu atsiplėšei nuo žolės nuskinti man saldžiausiai sunokosios kriaušės. Dabar aš, tos pačios žemės traukos dėka, bandau pajausti tave už daug daug kilometrų (turbūt į šiaurę).

Mus daug kas riša- žiūrėk, - mano namas ant Tavo žemės, mano žemė po Tavo namu. Mano vėjas ištaršo Tau plaukus, Tavo vėjas įsivelia man į blakstienas. Tavo nebasas pėdas jaučia Misisipė, o mano delnuose pražysta žibuoklės. O gal Tau trūksta vandens?..

Girdėjai? Atlanto vandenyne gimsta mažiau mėlynųjų banginių. O Afrikoje, kuri dovanoja muziką, badauja maži vaikai. Ar Tau rūpi, kad mano draugai jau nebežino, kas yra Patrimpas, o Bulgarijoje tuoj švęs Rožių šventę?..

Būna akimirkų, kai nebespėju gyventi. Tada sustoju. O, kaip pripratau prie mūsų pasaulio. Pripratau būti žmogumi. Gyventi čia. Švęsti savo šventes. Tomis akimirkomis atrodo, kad gyvenu knygoje apie egzotiškus kraštus.

Kadanors bandei sudaryti savo gerų dalykų sąrašą? Be pirmų žemuogių, mamos blynų ir oranžinių kambarių įrašei ten norą siekti geriausio?

Viena pasaulio kopa, atlaiko visus vėjus. Tik ją pamatyti mums būtų sudėtinga. Mano vaikai (kažkada) irgi žais smėliu. Pastatys pilį, kuri bus brangesnė net už tą kopą. Trapią pilį.

O pasaulyje tiek nuostabių trapių dalykų! Kiek mes galime pamatyti vien apsidairę! Ak, kaip norėčiau Tau parodyti pirmą pražydusį kaštoną parke šalia mano namų, norėčiau, kad priglustum prie praeitimi kvepiančių mano miesto pilies pamatų. Todėl saugau akimirkas. Saugau, kad jomis kadanors dalytųsi kitos kartos.
Viskas labai greitai praeina. Net blogi dalykai. Tik jie palieka juodą dėmelę akyse ir lūpų kamputyje. Kartais jų tiek daug, kad sunku šypsotis. Todėl niekada nesirenku blogo. Rinkis tai, kas geriausia. Nepalik gardžiausio kąsnio pabaigai.

Mano gerų dalykų sąraše dar esi Tu, sūpynės ir Juodo šilko kimono. O norų sąraše- didelis ateities noras, - kad niekada neišnyktų arbatos gėrimo ceremonija, kad vyšnių žydėjimas būtų tikras, kad žmonės mokėtų juoktis ir dalintis gėrybėmis, kad Tu visur būtum tikras, pasirinkęs teisingai. Noriu, kad po kelių šimtų metų Žmogus prisiglaustų prie medžio kamieno ir tikra boružė nebūtų retenybė.

Žinai, ką galime padaryti mes? Kurti ateitį. Žavėtis mažais dalykais. Tikėti dideliais. Džiaugtis, kad renkamės geriausią. Pažinti savo krašto gėles. Atverti širdis svajonėms. Rinktis tai, kas geriausia.

Jauti? Mano lietus išgaruoja Tavo žemėje, Tavo rūkas atneša mano orchidėjų kvapą. Mes viename gyvybės voratinklyje. Mūsų rankos supintos nematomomis gijomis.

Kai geriu avietinę arbatą, susimąstau- gal Melburne nėra aviečių? Tada Tu man pašnibždi- “bet ten yra Australijos…” .

Trupinėlis pasaulio mano akyse leidžia pažinoti Tave. Jei Tavęs dar nėra, tik būsi, pažadu Tau pasodinti medį. O jei esi, pasimelsk, kad nors vienas badaujantis vaikas rastų aviečių. Juk mes galime pasidalinti.