po tavo amžinuoju guoliu
ilsisi dvylika paukščių,
bet visad sugebi išgaut tą
jausmą, kad jų nėra.
koks tavo talentas.
o mano amžinasis guolis -
tavo akys. matai matai.
užsimerk, ir aš iškrisiu.
ir aš išskrisiu.
o neturiu talento.
nesugebu išgaut to jausmo -
pro klinkerio plytas
sunkiasi sapnai. matai.
koks tavo talentas.
tik užsimerk, ir aš iškrisiu.
ir aš išskrisiu.
stogais, dangum.
nurimk
nurimk.
po tavo amžinuoju guoliu
ilsisi išgautas jausmas.
koks tavo talentas.
žinau, kad tais laikais, kai čia publikuotas, būčiau vertinusi visai kitaip. visi tada vertinom kitaip. dabar kartelė paukščių skrydyje, todėl nedžiugina tekstas, kliūna pasikartojimai, nebeįtikina. norisi iš tos pačios medžiagos visai kitaip perlipdyti. labiau koncentruotai, labiau iš esmės.
Skaitytojas ir turėtų būti tas beveik vienintelis dievas, kuriam meldžiamasi ir burtaujama, atnašaujami žodžiai ir skerdžiamos mintys. Visa tai neturėtų eiti pro skaitytojo šoną.
Almanachui netinka. Toks monologas - dialogas neįdomus, vaikiškas, taip arba ne taip, arba kitaip. Apie talentą geriau nekalbėti,negalvoti. Geriau - talentingai parašyti.2
Nieko čia, regis, nepaprasto. Tai meilės lyrika, kurios poezijoj apstu. Tačiau vis tiek skaityt smagu. :) Matyt, tema - MEILĖ- amžina ir neišsemiama. Kiekvienas kūrinys vis kitoks. O jūsų šis - su savo perliukais.
Almanachui - 3.9.