Rašyk
Eilės (72430)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2478)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 44 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







V.
Sutartą savaitgalio dieną į mūsų namus sostinėje prigūžėjo svečių – vyro draugai su žmonomis. Ilga juoda suknele, nuogus pečius pridengusi blizgančia skara, įplaukė Agnė. Jos ilgšis vyras man priminė gandrą, stypčiojantį gale lauko. Smulkiai susigarbanojusi plaukus šviesiaplaukė Viktorija vis šypsojosi, nuolat kresteldama aukštyn neklusnią garbaną. Josios vyras turėjo vėluoti iš vyriausybės posėdžio. Kitų porų nepažinojau, bet ir nesistengiau pažinti – Martyno aplinka mane mažai domino. Į didesnes draugystes leistis neturėjau kada, nes rašiau mokslinį darbą.
Vėliausiai, ryžtingai pakėlusi galvą, į kambarį įžengė man nepažįstama mergina su dar nevedusiu moksladraugiu, kuris dirbo kartu su Martynu.
– Čia mano draugė, – ištarė Lukas.
– Pagaliau… – suplojau delnais. – Gal tą senbernį nors viena sutvarkys…

Svetainėje buvau padengusi švedišką stalą, kad galėtume laisvai jausdamiesi užkąsti, pasišnekėti, pašokti.
Įsitaisė kas kur. Agnė patogiai ištiesė kojas ant minkštos kėdės,  pristumtos prie fotelio. Užsidegusi cigaretę, ant sofos slystelėjo nepažįstamoji. Prie muzikinio centro diskus rinko Viktorija. Lukas ir Titas tyrinėjo už fortepijono ant sienos sukabintus paveikslus ir, galimas daiktas, aptarinėjo mano keistą skonį.
Prasivėrė durys ir įžengė paskutiniai – Viktorijos vyras ir maniškis.
Vyrai kaip susitarę apsėdo deserto stalelį, kuris šįvakar dar buvo tuščias, ir susistatė alaus butelius. Jie lėtai siurbčiojo tą rudą, man visada nemalonų skystį aptarinėdami dienos įvykius.

Viktorijai parinkus muzikos, pasigirdo svajingas lėtas valsas ir mane šokio pakvietė Titas. Kambaryje visi ėmė suktis, pagauti ritmo. Martyną pamačiau nepažįstamosios glėbyje. Ant jo pečių gulinčios nuogos rausvos jos rankos man priminė… ant turgaus prekystalio išdėliotus stambiai pjaustytus mėsgalius. Judėdama visu nemenku, bet gražiu kūnu, ji kažką aiškino ir vis garsiai kvatojo.
„Iš kur Lukas ją ištraukė? “ – pasirodė  lyg būčiau mačiusi.
Po šokio visi susitikome prie užkandžių stalo.
– Retai susieiname! Paūšime… iki ryto! – šuktelėjo Martynas. – Šiandien penktadienis. Reikia nors kartą žmoniškai!
– Tiek ilgai nebus ko veikti… – pesimistiškai nutęsė Agnė.
– Bus! – blykstelėjo akimis Lukas. – Šįvakar viskas mano rankose.
– O kas? – smalsavo Viktorija.
– Pa-ma-ty-sit… – valiūkiškai nužvelgė paslaptingą merginą, – Staigmena…

Šiek tiek užkandus, moterys gurkšnojo mano iš Prancūzijos parvežtą gerą raudoną vyną. Nepažįstamoji traukė cigaretę po cigaretės.
Kalba nesimezgė. Iš vyro draugų žmonų dvelkė kažkokia nenusakomai svetima dvasia, apėmusi daugelį naujaisiais ponais tapusių žmonių. Jas poniomis buvo padariusi vyrų visuomeninė padėtis. Nors tas sluoksnis buvo vadinamas elitu, bet daugelio blizgėjo tik išorė… Nei aštrus protas, nei išmintis, nei erudicija nė iš tolo nešvytėjo…

Dirbau muziejuje. Atrodžiau paslaptinga neseniai ištekėjusi moteris, gerokai perkopusi per trečią dešimtį. Niekas iš susirinkusiųjų nežinojo, kad mokslus esu krimtusi Paryžiuje bei Romoje, o dabar rašau disertaciją iš meno istorijos. Su vyru nusprendėme netrikdyti svečių nereikalingomis kalbomis apie mus, mūsų gyvenimą ir aplinką. Stengiausi išlikti paprasta, nors daugeliui gal atrodžiau kiek keista ir savo išore, ir laikysena.

Stebėjau nepažįstamą merginą, kurios iki šiol niekas nepristatė, jos kaip ištekintą figūrą, ir niekaip negalėjau įspėti profesijos.
„Kuo užsiima tie ilgi miklūs, kiek apvaloki pirštai? Muzikantė – perdaug kažko vulgaraus jos elgsenoje. Ne…“
Mano svarstymus nutraukė atsistojęs Lukas:
– Gal uždegtum žvakes…
Kol vaikščiojau ir pasieniais, ant židinio degiojau žvakes, nepažįstamoji kažkur dingo. Užgesus lempų šviesai, ją su balta ilga skraiste į kambarį įvedė Lukas. Jiedu pasuko prie fortepijono – visi susirinkusieji sulaikę kvapą iš tikrųjų laukė koncerto. Žvakių šviesoje mergina pasirodė kiek paslaptinga ir… nenuspėjama.
– Noriu jums pristatyti jauną menininkę!
– Bravo! – džiūgavo Martynas. – Pagarba menui!
– Šiandien čia svečiuojasi striptizo šokėja Vija… Gyvenime ji – Jovita. Įsitaisykite aplinkui…
Daugeliui iš nuostabos atvėpo lūpa.

– Nuo kada striptizas laikomas menu? – mėginau prieštarauti per aukštam kičo vertinimui.
– Negi mokslas? – atvirai tyčiojosi vaikystės draugas. – Menas jausmams pažadinti!
– Gal aistroms?.. – mestelėjau.

Vija akimirksnį sustingo. Prie kairės šlaunies prispaustą ranką ėmė lėtai ir su atsidėjimu, tarsi atsargiai glostinėdama odą, traukti aukštyn ir kelti virš galvos. Tai darė su nežmoniška atida lyg norėdama atverti ir pateikti aplinkiniams rūpestingai iki smulkmenų išpuoselėtą kūną. Skleidėsi balta skraistė, rausvais raišteliais pritvirtinta prie riešų. Pamačiau tokį pat kaip raišteliai rausvą jos pamušalą, kuris banguodamas čia prasiskleisdavo, čia vėl pranykdavo. Tą akimirką ji buvo lyg būrėja, meistriškai dėliojanti kortas ir burianti iš aistrų… Rožinė spalva viliojamai kaitino vaizduotę. Tai užsiplieksdavo, tai vėl blėso vyrų akys – jose blykčiojo vylingos liepsnelės.
Šokio tempas pamažu greitėjo. Kartu su ritmingai judančia skraiste šmėsteldavo ir vėl pranykdavo Vijos kūnas. Akimirksniu švystelėjusi skraistę, ji atidengė šlaunis, užšoko ant šalia fortepijono stovėjusios kėdės ir stryktelėjo aukštyn. Iškėlusi rankas, nusisukusi nuo svečių ir pakreipusi veidą šonu, sustingo ant blizgaus instrumento dangčio. Pamažu skraistė slystelėjo žemyn paskleisdama į žvakių šviesos prieblandą vos boluojančią nuogybę. Mergina atrodė kaip marmuro statula. Tada prisiminiau, kad panašų, gal jau savotišku striptizo standartu virtusį atvaizdą buvau mačiusi bulvarinio žurnalo reklamoje.
Buvau ir sužavėta jos drąsos, ir degiau iš pykčio – naikinama mano namų dvasia, namų šiluma ir jaukumas. Į namus skverbiasi kičo suformuotas svetimumas ir tuštybė. Toji paslaptinga nauja banga, atklydusi iki manęs, šlavė visa, kas skaidru ir man taip brangu. Jutau, kad nelabai gražu gadinti svečių nuotaiką ir ką nors sakyti, todėl sutrikusi tylėjau…
Šokėja, banguodama kaip balerina, nuleido rankas žemyn, grįžtelėjo galvą, paskui atsisuko visu kūnu. Tarp jos kojų rausvos medžiagos lopinėlis vos dengė Ievos paslaptį. Tai jau nebebuvo Ieva, per keletą sekundžių atskleidusi iš paviršiaus šaltą, neįspėjamą savo kūną ir tarsi pasiruošusi pulti į aistrų gelmes. Taip tada ji man atrodė stovinti aukščiau visų: tokia graži ir tokia vienadienė besielė būtybė. Pamažu vienas po kito ėmė judėti raumenys, kol tarsi pagautas ekstazės ėmė virpėdamas banguoti visas kūnas. Pamažu ji nusileido ant žemės ir įsimaišė tarp vakarėlio svečių.

Striptizo scena akimirksniu virto mano namai. Nesu davatka, bet apsaugok Viešpatie, ką apie tokį renginį su striptizo šokėja pagalvotų pažįstami, bendradarbiai ar giminės… Pasipiltų paskalos… Visi jie buvo senų pažiūrų žmonės. O ir man pačiai tai atrodė kaip didžiulis dvasios nuopuolis.
Norėjau padėkoti tariamai menininkei… Tarsi supratęs ketinimą, moksladraugis atsistojęs paaiškino:
– Už meną esu sumokėjęs! Tai mano dovana jums abiem – jausmų pamoka!
– Aistrų… –  įsiterpiau.
– Tegul aistrų… Vija šį vakarą linksmins tiek, kiek paprašysiu.
Visi jau buvo gerokai įkaitę. Lukas atsuko butelį konjako. Šokėja pripylė ant stalo stovėjusias taures ir pasiūlė išgerti už nuogo kūno triumfą. Taip ir pasakė. Ką bepakeisi ar pridursi?! Tiesiog susimaišė subjuro pasaulis. Galinga banga, užliedama aplinką ir vėl atslūgdama, drumstė būtį svetimos dvasios pajauta, kuri galėjo apimti kiekvienus netvirtus namus. Galėjo, nes likome žlugusios imperijos pakraščiuose. Tie pakraščiai – anksčiau laisvesnio oro gurkšnis, atgaivos šuoras. O dabar?! Dabar visokių drumzlių sąnašos, apdairiai pateikiamos kaip didžiausia vertybė norint įtvirtinti savo verslą arba požiūrį į pelną teikiančius dalykus. Daug kam prireiks laiko įsitikinti, kad tai didžiausias niekalas – vienadienis blizgutis. Negi mes kaip indėnai, kuriuos tokiais blizgučiais lengva suvilioti ir apmulkinti? O paskui ir paleisti į visas pasaulio šalis ir be blizgučių, ir be tikrųjų vertybių.

Vakarėlio centru tapusi Vija už pinigus jautė pareigą atidirbti. Tuštybė kartu su nauja, dvasiai svetima menkyste pakilo į per dideles aukštumas. Tik nieko negalėjau pakeisti – tikrąsias vertybes nušluojančios bangos sulaikyti. Širdį vėl durstelėjo, kad visa tai mano namuose…
Vėl įsisupusi į skraistę, ilgais, bet nelabai grabiais pirštais sukiodama taurės kojelę, Vija lėtai ją nuleido ant stalo. Atsistojusi pliaukštelėjo rankomis ir išdainavo:
– O dabar šoksime visi kartu!
Vaizduote praplaukė nuogas ilgšis Titas. Prunkštelėjusi prisidengiau delnu, kad nepratrūkčiau garsiai kvatoti. Suvokiau esanti netaktiška, tik į mane niekas jau nebekreipė dėmesio. Buvau neįdomi su kitokia, ne tokia primityvia pasaulio samprata.
Nugrimzdau į sofos kamputį mintimis plaukdama į paskutinius Antikos amžius, kai diduomenė lėbavo termomis vadinamose pirtyse, be saiko garbindama Bachą: liejosi vynas, o persivalgymas ir persigėrimas virto kasdienybe. Čia pat godžiai ir gašliai, be jokios gėdos ar padorumo buvo tenkinamos aistros. Visa tai susipynė susiliejo į nuolatines orgijas, nugramzdinusias į nebūtį ne tik valstybę, bet ir visą civilizaciją…
– Valdžios striptizas… Kvaila ir keista… – kiek pajėgdama garsiau pratariau.
– Mano namuose šiandien laisvė ir šėlsmas! – atšovė Martynas.
– Tu valdininkas… Geltonoji spauda… – nespėjau užbaigti.
– Nekelk scenų, – pertraukė jis pyktelėjęs. – Panorėsiu įrengsiu namuose ir striptizo sceną.
– Nesu princesė Diana, kad mane gainiotų spauda! – įsižeidė Vija.
– Be staigmenos visuomenės nesudominsi! – prie pokalbio derinosi Titas.
– Greitai būsi paaukštintas… – pasigailėjau viešai prakalbusi apie vyrą.
– Į nuolatinę, dabar kol kas laisvą Europos parlamentaro vietą, – lyg su pavydu įsiterpė Lukas. – Gaila, kad žuvo Bernardas…
– Bus konkursas, pažiūrėsim… – nutęsė vyras.
2004-02-29 02:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 14:20
Anglis Raudonsnapė
Man pagrindine heroje savo idejomis ir pozicija nelabai patinka...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 13:30
Nyarlathotep
Keletas stiliaus/logikos klaidų.
"Vėliausiai, ryžtingai pakėlusi galvą, į kambarį įžengė man nepažįstama" ...  "Prasivėrė durys ir įžengė paskutiniai..." Vėliausiai ir paskutiniai?
"Viktorijai parinkus muzikos.." turbūt turėtų būti "Viktorijai parinkus muziką".
"paskleisdama (į žvakių šviesos prieblandą vos boluojančią) nuogybę" idomus issireiskimas, siek tiek abejotinas. Po žemyn truksta kablelio.
"Nei aštrus protas, nei išmintis,.. " labiau tiktų "Nei aštriu protu, nei išmintimi,...".
"šaltą, neįspėjamą savo kūną" -> "šaltą, nenuspėjamą savo kūną"
"termomis vadinamose pirtyse" hm. Istorijos vadovėlio, bet ne žmogaus minčių stilius.  pakaktu termose arba pirtyse, galbūt žodelį paaiškinant išnašose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 11:54
murmt
Įdomu, ar specialiai darote pagrindinę veikėją tokią atstumiančią, ar tiesiog nejaučiate ribos tarp dvasingumo ir banalaus pasipūtimo?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 10:33
Nyarlathotep
Na, pradžia vėl truputi persūdyta neapykanta kitiems žmoniems. Tarsi susitiktų du pasikėlę bedvasiai sluoksniai - vienas tas, kuriam rūpi tik pobūviai ir pasilinksminimas, kitas tas, kuris iš karto prisidengia pseudodvasingumu ir niekina žmones su prastesniu išsilavinimu ir net draugus. Atleiskit, bet tokioje paniekoje ir savęs sureikšminime nieko dvasingo negaliu įžiurėti. Tai sustiprina pakartotinis savo išsilavinimo minėjimas, bei persunktas pavydu Vijos aprašymas, kaikurios kitos detalės. Gal ir tokia idėja?
Antroje dalyje neblogai pateiktas herojos silpnavališkumas bei bręstantis šeimos konfliktas.
Geriau, negu ankstesnės dalys. Vientisiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą