Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (2) (juodraštis)

Savaitgalį buvome atvažiavę į tėviškės kaimą, kuriame gyveno sena tetulė, vieniša mano mirusios motinos sesuo. Iš vakaro jos pavaišintas naminiu aviečių vynu, vyras miegojo kitame kambaryje.
Rytą mano pasakojimu apie keistą šviesulį ant kelio vidurnaktį niekas netikėjo.
– Kodėl nepažadinai? – klausė Martynas.
– Tai įvyko akimirksniu. Kol tu būtum atėjęs iš kito kambario, nieko nebūtume pamatę nei aš, ėjusi tavęs budinti, nei tu, nesuspėjęs ateiti.
– Negali būti… Gal sapnavai…
– Dabar aš viena bijosiu… – nutęsė tetulė. – O jeigu ten vagys? Priviso visokių svieto perėjūnų gvieštis svetimo gero…
Tik neužpustyti didelių batų palikti pėdsakai ant retai apsnigtos pievos tarp sodo medžių vieškelio link paliko įrodymą, kad tikrai naktį buvau išėjusi į lauką, ir kad tai ne sapnas. Martynas pasiėmė tuos mano avėtus batus ir nuėjęs pamatavo pėdsaką – atitiko.
– Turbūt tiesą sakai… 
Tylėjau. Galvoje vėl staiga pasidarė tuščia kaip praėjusią drumzliną naktį. Nematomos bangos paskleista nežinomybė buvo nauja mano patirtis, kurios nesuvokė aplinkiniai ir kurios niekam nereikėjo – niekas į ją nenorėjo gilintis, žiūrėjo atsainiai ir paviršutiniškai. Atšniokštusi paslaptį, paslaptinga banga dar tarsi laikėsi ore. Gyvenimas jau nebegalėjo riedėti įprastu ritmu. Nežinia, kiek prireiks laiko, o gal ir viso gyvenimo, kol paslaptis bus įminta. Jeigu iš tikrųjų bus…

Kol gėrėme kavą, sėdėjau įsmeigusi akis į papilkavusią, bet kiek skaidresnę negu naktį tolumą ir nepajėgiau nieko galvoti. Tokia būsena vargino. Pastebėjęs mano sąstingį, Martynas pratarė:
– Reikėtų kaip nors prasiblaškyti…
– Kaip?
– Surenkime su draugais vakarėlį.
– Nepatinka man tie tuščiagarbiai…
– Betgi tai elitas!
– Koks ten elitas, jeigu kalba sukasi tik apie turtą, pinigus, skudurus ir balius, o galvelės skamba kaip tušti puodai.
– Na, jau… – nutęsė vyras. – Ar ne perdaug griežtai vertini?
– Nepakenčiu vidutinybių, iš kurių lenda pusmokslis ir kičas, nukopijuotas nuo miesčioniškų žurnalų! Ar gali buvusi šlavėja ar kokia indų plovėja virsti intelektualia dama? Kaip iš vyžos kaliošas…
– Tokia mano aplinka… O prasiblaškyti nekenks… 
– Kaip nori…

Žiemos dangus ėmė blaivytis. Pro debesų properšas slystelėdavo šykštūs saulės spinduliai.
– Nueikime į tą vietą dienos metu, – pasiūliau.
Martynas sutiko. Į visa tai jis žiūrėjo kaip į pramogą, nes dažnai pasitaikius progai pasišaipydavo iš mano samprotavimų apie dalykus,  nieko bendro neturinčius su materialiu pasauliu.
Spaudė šaltukas. Iš tolo ant vieškelio pamačiau kaip ugnies lanku nubrėžtus rutulius. Prie jų krašto tyrinėjau kiekvieną žemės lopinį. Akys užkliuvo už prilipusių ant žemės mėlynos spalvos kristalėlių, kurie atrodė lyg smulkiai sudaužytas stiklas. Švystelėjus saulei, jie sužėrėdavo ryškia kaip rašalas mėlyna spalva, o jai pasislėpus nublankdavo. Įtempiau žvilgsnį ir dar kartą švystelėjus saulei, išdeginto apskritimo viduryje įžiūrėjau daug mažesnį, bet ryškesnį rutuliuką.
– Ar matai? – rodžiau Martynui.
– Kas? Kur?..
– Gerai įsižiūrėk.
– Tau akyse mirguliuoja. Neišsimiegojai…
Patylėjau suvokusi, kad šiuo atveju mūsų požiūriai skiriasi – į vieną ir tą patį tiesiog žiūrime visai kitomis akimis, skirtingai nusiteikę. Naktinis reginys tarsi supriešino mane su vyru, kuris nenorėjo, o gal ir negalėjo kreipti dėmesį į tai, ko nebuvo patyręs. Supratau, kad jis niekada nepajus, ką tuo metu jaučiau aš, ir nesistengs į mano pojūčius žvelgti giliau arba jų suprasti. Jei klydau, viską turėtų atskleisti ateitis.