Dangus čia visada buvo per skaidrus, per tolimas, lyg kažkas būtų jį išplovęs iki sterilumo. Kartais pagalvodavau, kad kitur — gal kitoje planetoje — jis būtų raudonas. Ne dėl ideologijų, ne dėl istorijų, o dėl pačios spalvos, kuri turi savo kvapą, savo temperatūrą, savo grėsmę. Aš visada labiau norėjau žalio dangaus. Tokio, kuris primintų dar neapsisprendusią mintį, dar nepažeistą vaikystę.
Gal kitur spalvų būtų daugiau. Švelnesnių, ne tokių šiurkščių kaip čia, kur kiekviena spalva turi savo funkciją ir savo kainą. Gal ten būtų daugiau natų oktavoje, daugiau žodžių, daugiau raidžių, ir niekam nereikėtų kartotis, nes niekas nebūtų toks nuobodus kaip žmogus, bandantis paaiškinti save.
Kartais įsivaizduoju, kad ten visi būtų asmenybės. Net krokodilai. Jie groja arfomis, nes kodėl gi ne — jų pirštai tam pakankamai tikslūs, o jų kantrybė didesnė nei mūsų. Jie maitintųsi tik ištinusiais organais, čiulpdami auglius kaip mėtinius saldainius. Ten tai nebūtų šlykštu. Ten niekas nežinotų, kas yra šlykštu.
Virš jų šviestų dvi saulės. Viena tiems, kurie nori degti raudonai. Kita tiems, kurie renkasi mėlyną. Niekas neklaustų, kodėl. Niekas nieko neklaustų, nes klausimai — tai čia, žemėje, kur vis dar tikim, kad atsakymai kažką pakeičia.
Ten aš nerūkysiu. Nes mano vaikystė ten nebus tokia suknista. Ji bus neutrali, be dūmų, be tų mažų kasdienių nuodų, kurie čia kaupiasi tarp šonkaulių ir lėtai keičia žmogaus formą.
Gal todėl tas kitas dangus man atrodo artimesnis nei šitas. Nes šitas vis dar vaidina, kad mus saugo, o aš jau seniai žinau — jis tik žiūri.


neberijus


