Bandau užmiršti
Kokie švelnūs ir skvarbūs rugpjūčio vėjai
(Ir tavo pirštai),
Kokios negailestingos basoms kojoms ražienos
(Ir visa šita).
Bandau nežiūrėti –
Iš pradžių į laikrodį,
Paskui į kalendorių,
Galiausiai į šviesmečius.
Bandau rėkti tyla,
Nebekalbėti žvilgsniais.
Maldą sutrumpinau iki:
„Viešpatie, prašau, neleisk išprotėti. “
Kartais labai suprantu
Tą britą,
Kuris sudaužė skulptūrą
(Jėzaus).
Jam skaudėjo.
Silpni pirštai virptelėjo ir neišlaikė Dievo.
Kas išlaikytų?
Mačiau sudužusio Viešpaties veidą šukėse –
Laimino ir šypsojosi.
Sakė:
„Tegu taip ir būna, jei nors kiek nuo šito žemėj lengviau. “
Ir dar Dievas sakė:
„Ten buvau ne aš. “
Ir dar kažką tyliai –
Nenugirdau.
Bet ir to pakako, kad išdrįsčiau ištarti:
Viešpatie, prašau -
Leisk būti užmirštai,
Išbrauktai, pamestai,
Sudaužytai.
Nebeskaudamai.
Ir
Kaip auksinėm
Dievo skulptūros šukėm -
Vėl suklijuojamai.


P r i


