Naujasis žmogus

I.

esame Tėvų palikuonys
visas plieninis būrys, laimėjęs išskirtines teises
į didžiosios mašinos metalinę gimdą
ir mes visi tapome didingi –
su savo veidrodžiais ir
tuo balsu, kuris mums sako, kad esame
tos kreivės viršūnėje,
kur mėgaujamės savo šlove
voliojamės, sėdime
ir apsimetame mirusiais,
bet nematome per sienas
ir šokinėjame paskui kamuolį
iš penkto aukšto, nes nesuprantame laiptų.

sėdime plastikinėje plėvelėje
kiek galime ilgiau, kol
nerūdijame arba, jei žinome iš anksto numatytą
valandą, mūsų atgimimas į silicio
šiukšlių širdį, kuri plaka
dvokiančią mūsų egzistavimo čia tiesą,
ir esame nešvarumai, kurie trykšta iš
akių, ausų ir burnų
ir ežerų, jūrų bei išprievartautų miškų nekaltų urvų.

kariaujame skaitmeniniuose laukuose
ir su savo storuliais berniukais bei mažyliais
sriubą verdame salose, kol
jos dega kaip tūkstantis Saulių
ir nudegina Šivos antakius,
ir maitiname ir maitiname

II.

susmulkinsime savo trečiojo pasaulio auklių spenelius
ir suskilsime pusiau, replikuosimės, kol
netapsime degančiu meteoru ir knibždančiais pelenais
ir elgsimės su varlėmis,
kaip buvo elgiamasi su dinozaurais.

čiulbame, baksnojame ir įsimylime
šviesiaplaukes, aukštas ir dailias nuotakas,
išaugintas į dėžutes būti žmonomis ir kylame į aukštesnius planus,
nes esame ne dvi, o viena,
bet nežinome, kaip ji atrodo,
ar kvepia ji senais prieskoniais,
ar tai robotas ir visai neturi odos.

norime vaikų, todėl juos pagimdėme
ir jau išsirinkome skonius,
nes jie būna trijų rūšių! ir tada mes juos auginame
pririšę pavadėliais ir paglostome sau per nugarą,
kai jie apsiverčia ir apsimeta mirusiais – kaip tik taip,
ir kai juos sugadiname nepataisomai,
vėl siunčiame juos į žaislų fabriką terapijai.

esame trapūs savo dėžėse,
supakuoti ir išsiųsti,
esame paženklinti numeriais,
kurie įterpti į mūsų brūkšninių kodų sfinkso akį,
mūsų vardu ir spalva,
ir amžinai esame išdidūs,
išrikiuoti Didžiojo turgaus piliečiai,
kurie eina riba tarp beprotybės ir išnykimo.

esame dvasios vargšai,
kurie kuria Dievus ir Epus,
ir smilkalų pripildytuose koliziejuose,
stebime, kaip jie kovoja,
ir sukame savo valdymo svirtis,
visur aplink,
kol viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir niekas nebesvarbu,
ir pradedame viską iš naujo,
nes mums patinka vytis savo uodegas,
svarstydami, kas buvo pirmas –
Dievas ar Višta.

esame Džokerių kartos,
savo dėžėse
su įtemptomis spyruoklėmis ir
iš purpurinio sūkuriuojančio eliksyro
šokinėjame laiko stuburu,
siekdami Prometėjo amžiaus,
kad Džokeris galėtų atsistoti ir paliesti Dangų
ir pavadinti vardu,
kad galėtų juo būti.

bet tas neskirtas
visiems besišypsantiems mėlynų tablečių narkomanams,
kurie esame,
kurie atsiranda, gyvena ir miršta,
neo-žmogiško proto lėlių teatre.