Žiaurios vestuvės

Babajus negalėjo nustoti galvoti apie mažo ūgio turgaus prekeivę Dočkutę. Kartą jis griebė jai už rankos taip, lyg būtų sugriebęs moterį vesti prie altoriaus.. Mažos merginos vikrios rankos buvo depiliuotos vašku, o ji visą laiką kasėsi rankų sąnarius. Turgaus prekeiviai dažnai depiliuojasi rankas – tai prietaras: tik nuskustos rankos gali prišaukti didelius pinigus. Vyras bijojo ją nprarasti. 
Dočkutė  buvo baigusi trumpas medicinos studijas ir dirbo vaikų poliklinikoje širdies tyrimų specialiste ir prekiavo turguje.. Ji dažydavosi lūpas tris kartus per dieną, vilkėjo raudoną suknelę ir siuvinėtą liemenėlę. 
Vieną dieną ji užsirovė ant vyriausiojo poliklinikos gydytojo Karaliūno. Mergina drebėjo iš baimės, nes žinojo, kad vyriausieji poliklinikų gydytojai dirba nuo ryto iki vakaro ir liepia visiems nusirengti iki pusės. Karaliūnas visada galvojo, kad emigracija gali išgelbėti visus nuo betikslio gyvenimo, nuo beprasmybės vaikų poliklinikoje. 
Dočkutė buvo dar jaubatviškai  apvali, simpatiška, nevedusi aptarnaujančiojo poliklinikos personalo darbuotoja. Gal ir gera pora daktarui, kuris, būdamas vos keturiasdešimt dvejų, jau buvo administracinis vilkas. Galėjo spręsti visų darbuotojų likimus ir dar daugiau – galėjo jų likimų nespręsti. 
Dočkutei jis linkėjo gero, todėl pasikvietė ją į kabinetą. Klausinėjo apie gyvenimą. Dočkutė atsakė, kad yra patenkinta gyvenimu ir jai patinka klausytis širdies. Karaliūnui klausytis širdies nepatiko, nes jis gyveno sveiku protu. Jis tikrai galėjo sau leisti gyventi sveiku protu. 
Jis pagalvojo: ką gi veiks ši simpatiškai apvali mergina, jeigu jis jos nepasikvies į mišką? 
– Ką tu veiksi? – paklausė daktaras, pasodindamas ją kėdėje. 
– Nieko, – atsakė Dočkutė. 
Jai skaudėjo nusėdėtą užpakalį, todėl jos kalba buvo nerišli ir neįspūdinga. Ji būtų kalbėjusi sklandžiai, jeigu būtų gerai išgėrusi, bet dabar buvo laikai, kai niekam neleido gerti. Sausa burna mergina tik mekeno žodžius. To magnetinio sklandumo jos kalboje nebuvo. Daktarui tas sklandumas nebuvo reikalingas. 
Jis galvojo, kad mergina jam nuolanki todėl, kad jis protingas, gyvena savo galva ir sprendžia darbuotojų likimus. Gal net kada nors didžiuosis pažintimi su Karaliūnu. O kuo šiais laikais galima daugiau didžiuotis? 
Kai Dočkutė išėjo iš kabineto išsidraikiusiais plaukais, dvelkdama vyno likučiais, ji tvirtai pasakė Karaliūnui: 
– Taip. 
Karaliūnas klūpėjo kampe ir verkė. „Oho, aš kalbėjausi su žmona... O kas tu, Karaliūnai? Gal tu esi vyriausiasis gydytojas? “
“Senas, Karaliūnas  man visai netinka…“ – pagalvojo Dočkutė, pamačiusi jauną Babajų su gėlėmis. 
Babajus rimtai žiūrėjo į Dočkutę. Jis mokėjo gerti: užkąsdavo ir nusišluostydavo lūpas taip, lyg ruoštųsi bučiuoti Dočkutei ranką. Babajaus sąmonę skalavo pigus vynas. Jis nutarė išvežti padorią moterį į povestuvinę kelionę į Kiprą. 
Linksmas jis laukė prie lėktuvo trapo. Dočkutė ilgai lingavo prie trapo, kol vynas pakirto jos kojas ir paslaptis išplaukė į paviršių: 
– Aš esu Šiaulių dramos teatro aktorė. Ir, žinok, esu ištekėjusi už vyriausiojo gydytojo Karaliūno. Esu moteris su padėtimi. 
Babajus sėdėjo ant lėktuvo trapo ir žiūrėjo, kaip, apšviesta pakilimo tako žibintų, tolsta gražuolė Šiaulių dramos aktorė, vaidinusi medicinos seserį.