Sutirpę žvakės šviečia

Ir sutirpę žvakės šviečia sename malūne,
kur mano dvasia miega dulkėtoje patalpoje,
tarsi užmirštas daiktas, paliktas ant lentynos,
kur kadaise švilpavo Špesarto pilies vaiduokliai —
juodi, nakties šešėlių raiteliai,
perbėgantys per sienas taip tyliai,
lyg būtų tik vėjo atodūsiai,
įstrigę tarp dviejų epochų.

Nutrauktas bažnyčios varpas dusliai skambtelėjo,
krisdamas į smėlį,
ir spalvotos dienos nuplaukė debesimis,
lyg išblukusios freskos,
kurias dar galima įžiūrėti,
bet nebeįmanoma paliesti.

Neskubėkime.
Tyliai save prikelkime
iš užmigusio laiko tvenkinio,
kur vanduo vis dar saugo
mūsų atspindžių nuotrupas.

Dar išgirsi,
kai laimė sparnais suplasnojo nutoldama —
ne kaip priekaištas,
o kaip švelnus priminimas,
kad ji visada ateina ne laiku
ir išeina dar tyliau.

Tą valandą mes patys radome
laiko šulinyje,
kur dar pieno ąsotyje liko baltos ramybės,
o sutirpę žvakės
vis dar šviečia polonezo šokėjams,
tarsi šviesa būtų skirta ne jiems,
o mums —
kad prisimintume,
jog kažkada šokome kartu
su pačiu laiku.