Taro dvieju

Deja vu ateina pirmas — kaip tikrovės šešėlis, grįžtantis be leidimo. Jis priglunda prie tavo kaktos, lyg būtų seniai čia gyvenęs, tik trumpam išėjęs į kiemą pažiūrėti, ar dar šviečia mėnulis. O kai jis grįžta, tu supranti: tai ne nauja akimirka, o sena, tik persivilkusi kitą kvapą.

Vasana atsliūkina iš paskos — ne mintis, ne prisiminimas, o aromatas, kuris kažkada buvo tavo oda. Jis pakyla iš niekur, iš dulkių, iš senų stalčių, iš tų vietų, kur niekas nebeklausia, kas buvo prieš dešimtmetį. Aromatas prisiglaudžia prie deja vu, ir abu susijungia į vieną keistą mazgą: tikrovė, kuri jau buvo, ir kvapas, kuris dar nebuvo pamirštas.

Tu stovi tarp jų, tarsi tarp dviejų durų, kurios atsidaro į tą pačią vietą — tik skirtingu kvapu.