Paryčiais

Paryčiais miestas atrodo taip, lyg būtų ką tik išplautas ir dar ne iki galo išdžiūvęs. Gatvės švarios, tylos pripildytos, tarsi kas būtų sugalvojęs iššluoti ne tik šiukšles, bet ir visus vakar dienos rūpesčius. Net triukšmas, tas senas miesto gyventojas, kažkur pasislėpęs — gal dar miega, gal išėjo atostogų be leidimo.

Liepų lapai guli ant šaligatvio, sudrėkę nuo rasos, tokie ramūs, lyg būtų nusprendę šiandien niekur neskubėti. Jie atrodo kaip tie žmonės, kurie ryte žiūri į veidrodį ir sako: „Na, šiandien tai tikrai nieko rimto nedarysiu. “

Viršuje — vėsi, švari erdvė, tokia tuščia, kad net norisi ją užpildyti kokia mintimi, bet paskui pagalvoji: kam gadinti gerą tuštumą. Nauji šaligatviai dar nenudilę, dar nepažįsta praeivių žingsnių, dar neturi savo istorijų. Jie tokie švieži, kad net nejauku ant jų statyti koją, lyg eitum per naują sąsiuvinį, kurio dar niekas neprirašė.

Eini apsvaigęs nuo ryto gaivos ir nuo liepų kvapo, kuris toks intensyvus, kad galėtų būti pardavinėjamas kaip natūralus antidepresantas. Miestas dar neprabudęs, statulos dar nepakeitusios slaptažodžių, todėl jos žiūri į tave ramiai, be įtarumo. Jos dar neprisimena, kad dieną turi būti rimtos.

Ir tada, tame ankstyvume, tame švarume, tame kvape, tave netikėtai aplanko mintis, tokia paprasta ir tokia pavojinga: o gal viską galima pradėti iš naujo. Nuo nieko. Nuo šito ryto. Nuo šito kvapo. Nuo šito žingsnio.

Mieste dar niekas neprieštarauja.