Galiausiai suprasim

Raibuliuoja tyla į sustingusias upės akis,
Kai mėnuo pakimba virš vakaru varvančio stogo.
Paskutinis drugys dar bandys mus apgaut ir sakys,
Kad meldynuos ugnis, o ne purpuras šalčio išsprogo.

Mes stovėsim apsvaigę nuo glostančios akį ugnies,
Kaitros likučius delnuose vis suspaudę laikysim.
Gervių klyksmas aukštai lyg plonytė gija nusities,
Kol pilkų avinėlių rūkus rytuose išvaikysim.

Moliūgų žibintuos rusens dar sušilęs ruduo,
O vėjas per kaminą seks mums, ko nėjo ištarti.
Ir nieko netrūks, kai pakvips ramunėlių vanduo,
Puodely garuos dar išsaugotos vasaros karštis.

Nesvarbu, kad už lango rimtis, medžiai mėto lapus.
Prasmė juk maža, bet nepaprastas menas ilsėtis –
Išmokti nukrist ir matyti, kaip dega dangus,
Nesudegti jame, o sušilt ir pakilti mokėti.

Rudenio miglos paklysta kažkur tolumoj.
Galiausiai suprasim, kad viskas, kas gimsta ir kinta...
Liks tik tai, ką išsaugojom savo širdies šilumoj.
Pažiūrėk, kaip nostalgiškai gelstantys lapai nukrinta...