Tinklas

Senas žvejys kiekvieną vakarą
mesdavo tinklą į pasakų vandenį,
traukdavo iš gelmės
tai lapę, tai karalaitę,
tai vėją.

Bet vieną kartą tinklas
nepasidavė.

Jis traukė ilgai,
kol rankos pasidarė
plonos kaip valai.

Ir kai išniro į orą –
jame gulėjo dar vienas tinklas,
o jame – dar vienas,
ir kiekviename –
po mažą, drėgną žvejį,
traukiantį savo paties tinklą.

Senasis žvejys
traukėsi
iki paskutinio mazgo.

Tada vėl pasviro per bortą,
ir tinklas, švilpdamas, nuslydo
atgal į juodą vandenį,
kur virvė, įsitempusi,
laikėsi
tarsi kažkas apačioje
būtų ją sugriebęs

abiem rankom.