Po paskutinio pjūvio

Sunki naktis prispaudė seną kluono stogą,
Juoda derva lašėja iš gilaus dangaus.
Pelėda medžio uokse lesa tamsią uogą,
Ir aklas vėjas ieško mirusio žmogaus.

Ant pūvančių šiaudų nukritęs dalgis laukia,
Sausi laukinės slyvos pirštai tvorą brauko.
Vilkai toli ir gailiai staugia,
Pabaidę pilką rūką nuo pelkėto lauko.

Eini per kiemą, kur tamsa sustojo,
Kur šalčio adata jau gelia drėgną žemę.
Mėnulio peilis sminga tiesiai tau po kojom –
Šešėlis atitrūksta ir tave priglaudžia.