Lyg vėjas pro seną langą

Pensija atkeliavo tyliai,
lyg vėjas pro seną langą.
Keli eurai priedo –
mažas ženklas, kad dar esu matomas.
Norėjau jūros skonio,
bet unguriai ir ešeriai
kvepėjo ne jūra,
o praeitimi.
Už kvapą nemoka,
už ilgesį – taip pat.

Todėl pasirinkau kopūstus –
žemės, ne vandens dovanas.
Jos paprastos, patikimos,
tarsi žodžiai, kurie niekada neišduoda.

O aš…
Sunku pasakyti, kodėl esu toks.
Gal dėl mėlynosios Paukštės,
kurią vijau per gyvenimą,
o ji vis prausė snapą
svetimuose šviesose.