Įsimylėjęs amžinai

Mano draugas, baigęs mokyklą, žinojo, kad jis mylės tik kartą ir visam gyvenimui.
Geležinkelio stotyje sutiko merginą. Vardas paprastas, o kūnas užgrūdintas išbandymų.
– Tu kur eini, tokia raudona? – kreipėsi vaikinas, kuris tiksliai žinojo, kad mylės tik kartą.
– Chi chi, – nusijuokė mergina, kuri tapo jo viso gyvenimo meile.
Jie bėgo į traukinį. Ji pametė obuolius, kurie nuriedėjo po traukinio ratais.
Stoties budėtojas sustabdė traukinį, nes jie rinko obuolius.
Sėdėjo prie lango, o vėjas tėškė jai į veidą suodžių saują. Jis spėjo pakišti savo veidą, ir abu tapo suodini lyg anglys.
Tai buvo bučinys, kuris nieko gero nežadėjo.
Jie gulėjo Žirmūnuose apsikabinę, o kitame kambaryje jų draugas laikė mirštančiojo ranką. Ranka buvo balta ir strazdanota.
Draugas juos šaukė, bet jie neatėjo – bijojo, kad amžina meilė gali numirti, kaip ir kiekvienas mirštantis.
Vieną rytą mano draugas pamatė, kad jo namuose šeimininkauja svetimas vyras.
– Tai mano bosas, – tarė mergina paprastu vardu.
– Kodėl jis tik su apatiniais? – paklausė amžinai ją įsimylėjęs mano draugas.
– Chi chi, – atsakė mergina, kuri neilgai buvo tapusi jo viso gyvenimo meile.
Mano draugas nutarė važiuoti į Paryžių, norėjo nušokti nuo tilto ir plaukti su kitais amžinai įsimylėjusiais. Nežinau, ar nušoks. Jis ką tik išvažiavo.