Vėl kvepuoji tuštuma

Vakaras buvo toks tylus, kad net varpai skambėjo lyg iš vidaus, ne iš bokšto. Aidas ėjo per sienas, per odą, per mintis, bet tavęs jis nepasiekė. Atrodė, kad kažkas tarp mūsų įstatė stiklą – neperšaunamą, neperkalbamą, neperregimą. Aš kalbėjau, o garsas grimzdo kaip akmuo į dumblą.

Tos dienos slinko lėtai, lyg miražo fėja būtų vedžiojusi mane už rankos. Žalsva, tolima, beveik tikra. Kartais atrodė, kad ji tuoj palies mano petį, bet visada pasitraukdavo sekundę per anksti. Burtai, kurie niekada nebuvo mano.

Aš skridau į tavo šviesą kaip vabzdys, kuris jau žino, kad sudegs, bet vis tiek skrenda. Tu mane nupurtei lengvai, be pykčio, be žvilgsnio – kaip pelenus nuo palangės. Ir aš supratau: tai ne tragedija, tai tiesiog fizika. Šviesa neprivalo girdėti to, kas jos siekia.

Žodžiai grįžo pavargę, lyg skalikai po ilgos, bevaisės medžioklės. Sugrįžo be grobio, be džiaugsmo, tik su savo kvapu ir nuovargiu. Aš juos priglaudžiau, nes kas gi daugiau juos priglaus.

O viltis… ta mėlynoji, kuri kadaise švietė kaip pažadas… ji pajuodo. Tapusi šalta žvaigžde, tolimu tašku, kurio jau nebeseku. Ne iš pykčio. Iš ramybės.

Kartais praradimas ateina ne kaip smūgis, o kaip oras, kuris pamažu išsileidžia iš kambario. Ir tu tik stovėdamas supranti, kad jau seniai kvėpuoji tuštuma.