Vyras nusiskuto barzdą

Ištirpo šviesa tarp kolonų. Mažvydo bibliotekoje gesino šviesas.
Eglė sagstėsi marškinių apykaklę.
Jos nosis paraudo. Kiekviena moteris turi savo mylimą organą. Eglės smulkiame veide nosis visada parausdavo, vos ji įsimylėdavo.
Nosis – tas rausvas, užriestas, skulptūriškai dailus meilės termometras – puošė jos veidą.
Net įsimylėjus knygos herojų nosis tapdavo rausva, o akys – ašarotos.
Skaitė ji labai daug, beveik visas knygas, kurias gaudavo.
Ji ką tik perskaitė romaną. Stebuklingai paraudo daili nosis – ji mylėjo knygų gyvenimą.
Akys ašarojo. Mergina mokėjo gyventi papildomą gyvenimą.
Bėgo šleivodama retų gatvės žibintų šviesoje į pasimatymą.
Akys žibėjo smarkiau nei gatvės žibintai.
Sustojo ties suolu – prisiminė, kaip sėdėjo, kaip stipriai buvo apsikabinusi.
Ji įkvėpė oro – užuodė praėjusio šeštadienio savo kvepalus.
Atsistojo plačiai ir įžūliai užsirūkė.
Eglė turėjo nepaprastą savybę: visur girdėti džiazą.
Išgirdusi gitarą, jos nosis parausdavo ir ji traukdavo cigaretę po cigaretės.
Siūbuodama į taktą ji man priminė šokančią amerikietę iš nespalvotų kino kronikų.
Eglė gimė Amerikoje, neturtingų tarybinių diplomatų šeimoje.
Pragyveno Amerikoje keturiolika metų.
Sugrįžo su tėvais iš Vašingtono į tarybinę vidurinę.
Mūsų pasimatymų metu paliesdavau jos koją, aptemptą džinsų šilumos, pajusdavau amerikietiškos svajonės stebuklą.
Jos vyras – barzdotas, brandus medžiotojas, profesionaliai laikantis medžioklinį šautuvą.
Eglė parodė jo nuotrauką. Tikrai, jis nuotraukoje laikė šautuvą profesionaliai.
Šiurpas nukratė pagalvojus apie susitikimą kur nors prieblandoje, traškant po kojomis lapams – niekur iki tol nemačiau taip profesionaliai su šautuvu besielgiančio vyro.
Eglė dėliojo kreivas kojas dviem žingsniais priekyje, ir man gerai matėsi džinsų etiketė.
Mergina nepasakė, kur ji mane vedė.
Rudens vakaro prietemoje aš pažinau kapinių tvorą.
Prie vartelių moteris baltu lietpalčiu dar laikė paskutinę puokštę iš keturių žiedų.
Moteris apsidžiaugė, kai Eglė ištiesė jai pinigus.
Sugrubusiomis rankomis ji vos pataikė pinigus į mažą rudą piniginę.
Kapuose visada čeža nukritę lapai, ypač prietemoje.
Neiškenčiau tos slegiančios tylos.
– Kur mes einam? – paklausiau.
– Mes jau atėjom... – Eglė atsisuko į kapą kairėje, paslėptą liepų šakų.
Priėjome. Moteris padėjo gėles.
Tik dabar įsižiūrėjau į paminklo siluetą: tai buvo žmogaus dydžio figūra su medžiokliniu šautuvu.
Kaip jis laikė šautuvą – supratau, kokį kapą mes aplankėme.
– Pasimelskim, – nusišypsojo Eglė, ir pamačiau, kaip rausta jos nosis.
– Už ką? – paklausiau.
– Už tai, kad tavęs nebenušaus... – šyptelėjo moteris.
Nedrąsiai apėjau paminklą. Medžiotojo skulptūra buvo be barzdos.
– Kur jo barzda? – paklausiau.
Pagalvojau, kad man ne vieta kapuose stovėti šalia jos ginkluoto vyro, ką tik nusiskutusio barzdą.
Bėgau lyg kapinių vagis. Dar spėjau į išvažiuojantį autobusą.