Kai siela nepalieka žmogaus

Kai siela nepalieka žmogaus,
jis vaikšto lyg ant plono ledo,
bet nekrinta.
Instinktai dar bando perimti valdžią,
bet siela tik palinguoja galvą –
„ne šiandien“.

Ji grįžta ne iš gailesčio,
o iš reikalo:
žmogus be jos – tik kūnas,
o kūnas be jos – tik triukšmas.

Ir tada prasideda tas keistas virsmas:
pyktis tampa įrankiu,
nuovargis – degalais,
o blogas jausmas
lėtai persilydo į jėgą.

Iš vienos kokybės – į kitą,
iš didelės kiekybės –
į tylų, tikslingą skrydį,
kurio pats žmogus
dažnai nepastebi.

Tik vėliau supranta:
siela buvo šalia.
Ji niekur nebuvo išėjusi –
tik laukė,
kol žmogus pagaliau
pakils.