Šilumos dovana (tęsinys)

Eimis kurį laiką sekė žvilgsniu tolstančią Miglės figūrą, kol ji galutinai ištirpo Bernardinų sodo šešėliuose. Jo delnas dabar buvo tuščias, tačiau krūtinėje juto malonią šilumą. Būdamas drovus, ramaus būdo tylenis, Eimis taip ir neišdrįso Miglės paklausti nei vardo, nei kas taip slegia širdį. Jei žmogus nenori išsipasakoti savo negandų, geriau jam netrukdyti.
Kitą rytą, kaip paprastai, Eimis skubėjo į savo parduotuvėlę. Beeidamas vis galvojo apie vakarykštį susitikimą. Miglė jam paliko gerą įspūdį. Ji buvo jauna, graži moteris, bet Eimiui labiau rūpėjo jos liūdesys, todėl širdyje jautė norą kažkuo  pagelbėti. Dar pasigailėjo, kad nepaklausė vardo, nepasiūlė kitą kartą susitikti. Drovumas pakišo koją.
Prie parduotuvės, kaip ir kiekvieną rytą, Eimio laukė katinas. Jis atpėdindavo iš netoliese esančio gyvenamo namo. Buvo gerai prižiūrėtas, bet įpročiu tapusi darbo diena Eimio parduotuvėje, turbūt, įprasmino jo gyvenimą. Rainius įsitaisydavo šalia gintarinių papuošalų ir pro primerktų akių siaurus plyšelius paslapčia stebėdavo pirkėjus. Pastarieji matydami tokį neįprastą darbuotoją, šypteldavo ir paglostydavo švelnią ausytę. Kai nusibosdavo budėti, lėtai pasirąžydavo ir iškiūtindavo pasivaikštinėti.
Pasibaigus darbo dienai, Eimis, kaip jau buvo įpratęs, pasiėmė saujelę smulkių gintarėlių. Prisiminė vakarykštį netikėtą susitikimą ir pagalvojo, kad gal nepažįstamoji užsuks į sodą tiesiog pasivaikščioti ir jie vėl susitiks?
Vakarėjo. Sunkiau buvo iš toliau įžiūrėti žmonių siluetus. Eimis ėjo lėtai, įdėmiai žvalgydamasis į šalis, kol priėjo tą patį suolą – vakarykštį dviejų nepažįstamųjų, tyliai sėdėjusių šalia vienas kito. Jis buvo vienišas. Niekas neprisėdo tyliam pokalbiui, ir galima buvo numanyti, kad suolas dėl to net liūdėjo. Bet kažkas akimirksniu ant jo subolavo. Priėjęs arčiau, Eimis pamatė nedidelį voką, prispaustą akmenėliu, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta: Nepažįstamajam. Eimiui suspurdėjo širdis: “Ne, gal ne taip supratau’’. Apsidairė, prisėdo ir išdrįso voką atidaryti. Jame buvo nedidelis atvirukas, kurio vienoje pusėje buvo nupieštas suolas, geltonas klevo lapas ant jo, o kitoje pusėje gražia rašysena užrašyti šilti dėkingumo žodžiai:
“Nuoširdžiai Jums dėkoju už dėmesį ir pabuvimą kartu, už gintarus, sušildžiusius ne tik delną, bet ir sielą. Man tai buvo labai svarbu. Miglė’’. Ir telefono numeris.
Eimis keletą kartų skaitė šį trumpą padėkos žodžių tekstuką, o širdyje skleidėsi džiaugsminga muzika: “Miglė, jos vardas Miglė. Ji nepamiršo. Ji lauks jo skambučio’’.