Vyšnių kauliukai

Aš prakirpsiu dangų ir išlašėję dievo sapnai nuneš tau mano žinutę.
Pro tą kiaurymę įlipus aš jį pažadinsiu ir manęs lyg nebūta.
Mes susėsim pusryčiams prie stalo, gersim arbatą
Ir iš naujo kalbėsim gyvenimą.
Ne apie prasmę. O ką vertą išragauti kol aušta...
Atidarysiu vyšnių uogienės stiklainį ir parodysiu-
Ji skaniausia nuo pirštų. O jis pakils paklausti:
- Su kuo kauliukus išimi? O pabandyti man ar galima?
Ir aš tikriausiai pakišiu jam cielą kibirą. Prisėsiu šalia ant palangės.
Po dešimt metų užsitraukus cigaretę,
Kol žiogeliu po vieną jis kauliuką ima,
Aš stebėsiu, kaip dūmai tą kiaurymę pradangina.
Ir iš naujo kalbėsim gyvenimą.