Uždegti maą žiburį

Grįžtu lėtai, tarsi bijočiau išgąsdinti tą mažą žiburį, kurį tavo juokas vis dar saugo mano viduje. Jis ne didelis — toks, kurį galima uždengti delnu, bet ne užgesinti. Jis dega ne iš šilumos, o iš atminties, kuri vis dar moka atpažinti tavo balsą tamsoje.

Naktis aplink kietėja kaip suodžiai, bet tas žiburys vis tiek laikosi. Kartais atrodo, kad jis dega ne man, o tau — lyg tu būtum palikus jį specialiai, kad rasčiau kelią atgal. Ne pažadui, ne žodžiui, o tam trumpam kibirkšties blyksniui, kuris pasako daugiau nei visa dienos šviesa.

Todėl grįžtu. Ne dėl romantikos, ne dėl nostalgijos — dėl to vieno blyksnio, kuris vis dar žino mano vardą.