Likimo tvenkinys

Rytai visada prasidėdavo taip pat: lengvabūdiškai, su tuo keistu nemirtingumo pojūčiu, kuris jaunystėje atrodė savaime suprantamas kaip oras. Tada dar tikėjau, kad gyvenimas yra šviesos miražų mirgėjimas, o susižavėjimo seilės — pakankamas skiediklis bet kokiai klaidai. Taip ir stačiau savo likimo namą: ant vandeningo grunto, ant priklausomybių tvenkinių, kuriuose protas ir jausmai tirpo kaip pamazgos atidėliojimų kibire.

Vieną rytą, kai metų upė jau buvo įgavusi pagreitį, supratau, kad tas namas — nebe mano. Išnešiau jį iš savęs kaip seną, permerktą kilimą ir šliūkštelėjau nuo slenksčio tiesiai į tekančius metus. Tegul plaukia, pagalvojau. Tegul susigeria į dabarties ramybės tvenkinį, kuriame vanduo visada atrodo skaidrus tik iš viršaus.

Tvenkinys buvo paslaptingas. Juodo dugno nesimatė, tik durpių filtrai, išgryninantys viską, kas kadaise buvo nuovargio kelmai. Mažos mano ydos ten leido šaknis — galingas, povandenines, tokias, kurios laikosi net tada, kai pats bandai jas išrauti. Vanduo priminė trauktinę tamsiai žaliame inde: nežinai, kokia rupūžė ten užpilta, bet ji plaukioja, ir nuo jos skonis tik stiprėja.

Kartais vanduo nurimdavo. Tada iš dugno kildavo prisiminimų burbuliukai — juodi ir skaidrūs, kaip šampane. Norėdavosi juos paleisti į dangų, leisti jiems skristi, bet jie visada sprogdavo per anksti, palikdami tik trumpą kvapą, trumpą aidą.

Peizažo jie nedarkė. Tik kartais, kai vanduo būdavo visiškai lygus, iškildavo tavo juoko burbuliukai. Saldūs, nepriekaištingai balti, tokie, kokie buvo tada, kai dar tikėjau, kad svajonės gali išlikti nesuteptos. Dabar jie įklimpę prisiminimuose, kaip balti žiedai, įstrigę tarp šaknų.

Vieną vakarą nusprendžiau išravėti kelmų nuolaužas. Rankomis, be pirštinių, lėtai, kaip senatvė ravėja dantis. Ir supratau: tvenkinys niekada nebus visiškai švarus. Bet jis — mano. Ir jo vanduo, kad ir koks tamsus, vis tiek atspindi dangų.