mechanizmas

šokinėj mintys idėjas bet labiausiai kursarius žymeklis kursorius iš tėxta pabaigos un pradžių ar senokai nevedžiots šuo visų bandos vedlia išdidumų pamiršįs ir štai vėl ainąs iš girias gedodamas aleliuja, ryte priajus pre garda patumsias ar patumsiuos pašoxt vos palietus kablį ar sklindį. ainava girian trumpam perkiem ar bet kur. katins irgi šakinėj per šunį miaukdams ir miaukdams bebėgdams unlaists trabon nes kitaip negal patekt. jis tur peršakt šunį. kai šuo šakinėj tai da nieka bet kai txt žymeklis tai tada užpis* negyvai. ainava.

kunigs pasakaj ape kritusius na blagai prižiūrimų supynių, kritusius un lada ir lūžusius kaulus, bet tas ne taip svarbu.
ne tik todėl, kad dabar nėr lada.
svarbiau, kad kritę Ukrainoj krent ažu taisyngų raikalų ir jau nebesjauč rytinių barbarų broliais.
ir turbūt svarbiau, kad silpnas ir pokvailis rašeiva net ne prastas stalius dailidė o tas baldinių
bet greičiau MD plokščių surinkėjas turintis daug gerų bet ne kaip ažrašytų kolūkiniu mėšlu kvepiančių istorijų atasiunte man porų žinučių nes aš įvertinau jų siužetus. o kų dar?
a kų da?
na dar atmintį kuri matyt tur daugmaž takį mekanyzmų - dažniau ne trabos
bet sklypa esančia už viena ir dar viena sklypa kaimyns paleidž traktaria starterį,
ar da kų, gal variklį, esu prastas mekanix, mažai kų žinau bei supruntu. bet žinau tų
garsų. žemaitis iš Krėtingas apylinkių nuvein pre pėrmas kų tai nuspaudž ar pasuk
pasgirst tas supists garss devym devynis kartus galingesnis ažu gondra tratėjimų
ir paspil visi saugikliai saugantys ar sauguntys šią Kvailių Respubliką na tikrai gilių pagoniškų
idilijų suspynusių su vanilinu namie kepamuos sausainiuos ir vakar lankytos bažnės
gi tikrai meniškais vitražais. tą sakau nei makėdams pasakat nei būdams kokia nors
mena dalyka ar srities žinovas ar teolagas. nors kunigui pasakajunt buitinius
kamunalinia ūkia nutikimus ape žmones naširdžius ir darbyngus bet blagai o ir ne iki
gala atliekunčius sava darbų kaip kad aš niekadu neišsakau sava minties ar minčių iki
pabaigas nors ir mokąs ganėtinai nenutrūxtamai beigi nuosekliai jas dėstyt, net
ir su deramu teo bei literatūrinio naratyvo bei visų biblinių pasakajima atspalvių ir
analitinių niuansų  link nukreiptu dėmesiu irgi domesiu, bažnej buvau trumpai ir taškas.
nes santykiaudams su įvairių denominacijų vadinas ne tik su katalikų dvasininkyjas,
vadynas dvasininkų, da neapsverč ležūvis sakyt dvėselininkų lyg tai kokių vėžininkų
luoma atstovais dvasine prasme ar būdu, tiesdams jiem runkų, ar persmesdams
keletu suvis bereikšmių žadžių turinčių tendėncijų virst prasmyngais tačiau
nevirstančių nes visada vyxtantis veixms neįvyxt kaip kad visada vyxtantis pracėsas
niekadu nesbaig, nes tie ar tas tarsi kaip ir kekviens mirtingasai sergantis mirtinu ligu
ar liga ir pagaliau mirsiantis ar padvėsiantis žmagėns, tas pastarius, tas ganytajs su
avinėlia ir kupran įkalta kryžiaus symbaliu žynklu ar pešinioku kaipo ailynį kartų
instykinau praaitą apslunkyma metu, netur nora laiką ar kuntrybes ir pakankamai
empatijas su manim paūturat broliškai šnektelat ar kaip kitaip peržingt tų visuotinia
susvetimėjima rybų ir jau joxai jųkiniais (čia šakinėta kursariaus) ir  parašts pamoxlas manęs neintikins kad jie jauč
tų empatijų man rašytajui nudrožusiam savi kad ir kų tu begalvotum ape dražybų ir
kakias prasmes besuteiktumei šiai meistrystei. žodžiu empatijas evangelinei dvasininkyjai trūxt teip kad nenupasakasi net ir trumpais ne daugiažodžiais bet gerai aptašytais sakiniais aptašytais teip kaip vakar giriaj mačiau aptašytų kaištį inkaltų in beržų a tikėjima laivs skęst ne tik čia nunykusių žemgalių krašti nors ir atrodyt kad na bent jau šitam zombių apakalipses ištiktam miesti o dabar atseit priskeliančiam iš mirusių teip ir nėr jakia kryčia ar jokio nuosmukio ar nuosmukia ir netgi atbulai visa yr aukštumoj, lyg tai nuo pačias Apuolas atjotų jojūnai ir laistųs na piliakalnia pūsdami medines dūdas ir nupūsdami netikėjima bei cymenta klinčių dulkes. teip nėr arba ašaj esmi prakeikts - praeitų mėnesį man prisėdus atsgert ir pasisotint tarp pamoxlinykų pastarių bei jų artimųjų kumpa viens tox sakytajs na manį atšok kai bičių sugelc. ir tai buva ne pirmų bet entųkart. jei jis teip byj manį tai tame yr kas tai klaikaus, teip velns paliek švintų vietų arba  atbulai taip dvasinix ar švintasis ar  girtuoklis ar visa jame viename, ši viena trejybe paliek velnių malūną
kai vakari samanes padauginus ryti na skaisčių saulas spindulių nubund ir mata kipšų ar kytų dėmanų virš ja miltus iš baltų dulkių debesies besijojantį. taip
manį ving, ar vingia ar veng ar vengia tie jotvingių pastariai bet išties be jotvingių o žemgalių nes čia nei jotvingiai gyvyn bet jei sakyt teisybį tai ir nei žemgaliai  ir nei žemaičiai ir nei vakečiai ir nei vokiečiai. bet kox tai paženklinims čia matyt ta marke neabejoju kox tai kleims čia įkirst ar tai žiemgalių kirviu ar tai vikingų ar tai Rašta pamoxlininkų dviašmeniu kalaviju.
nežinau kų ape starterius galvoj gandrai.
tas kunigs lunkytaj katalikosų bažnėj turbūt menkai susyjįs su mana dėstamu pasekmadeniniu pastaraciju ar pastarali ar grapamana pastorale lyg uolesiškai fragmėntiškai tuopat ventisai lyg ne lyg savaip visgi bažnėj manį ilgam nesulaike net ir tie puikieji stiklažai tos stiklinės ir spalviškai turtingos paskliautės  vienaip ar kitaip įsijungiančios in bendrų paveixlų. beje ir kitox naratarius ar naratorius ar rašytojūkštis grafomans ar grapamans ar tiesiog na pagaliau man tuoj pavyx pasakyt ne jungtyni tarmi bet a la taisyngai - jox pasakatajs ar pasakotojas ar grafomanas nepajėgus manęs sulaikyt šioje ar šioj visatoje bookish būdu besblaškunčia ar bešakinėjančia na viena naratyvinia debesies un kyta. atsakyk man kas y būkiš debesis jei nors ką ar nars kų supratai šioj ar šioje post homilijoj ar homilijoje.
ne man, sau.