Automatonas

(Purvinas realizmas / Absurdo orgija)

Personažai:
ALEKAS – perkaitęs logistikos vergas. Cinikas, bando neužsilenkti iki pirmadienio.
TOMAS – jo kolega. Ramesnis, provokuojantis pizdukas.
BRIGADININKAS (Stepas) – pamišęs sistemos sarginis šuo, rėkiantis per visus galus.
PENSININKAS VICKA – gamyklos tarakonas, mikčiojantis metalo vagišius.
PASIKLYDĘS KLIENTAS – ofisinis asilas su kostiumu, ieškantis šviesos.
BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS – instagraminė tuštuma, ieškanti savo snukio atspindžio.
VARGONININKAS (Petras) – gamyklos kultūros namų/koplyčios muzikos pagonis, nuolat apsvaigęs nuo pigaus vyno.

(Veiksmas vyksta gamyklos užkababorio sandėlyje-rūkomajame. Aplink dulkėtos dėžės, sudegę laidai. Už sienos pjauna metalą. Alekas ir Tomas sėdi ant apverstų medinių dėžių. Alekas įnirtingai maigo tuščią alaus skardinę.)

TOMAS: Kaip jis praleido savo gyvenimą? Žinai apie ką aš.
ALEKAS: (Nusispjauna ant batų) Kaip, kaip... Krušosi su skaičiais, blet. Skaičiavo, kiek valandų kiti durniai turi atidirbti, kad sistema nesubyrėtų ir vadovai gautų premijas.
TOMAS: O ar jie nenori dirbti šiaip sau? Be jokių tavo supistų lentelių, be plano ir prievartos?

(Su trenksmu atsidaro geležinės durys. Įvirsta BRIGADININKAS STEPAS. Veidas violetinis, rankose purvinas grafikas.)

BRIGADININKAS: Ko čia sėdit, ubagai?! Darbo maža, nachui?! Alekai, kur tavo ketvirto ketvirčio ataskaita? Kodėl skaičiai pakibę velniop?! Jei iki penkių nebus sistemoje – visi savaitgalį rausit griovius prie serverinės be jokių viršvalandžių! Automatonai atsirado, blet, filosofijos būrelis, job tvai mat! (Išeidamas taip trenkia durimis, kad net nuo lubų pabyra tinkas).

ALEKAS: (Net nemirkteli, tęsia ramiai) Žmonės iš prigimties tinginiai, Tomai. Jie nori nepriklausyti sistemai. Nori nedirbti tiek daug. Jie visi nori būti kažkuo... bet kuo, tik ne automatonais.
TOMAS: Bet kuo jie tampa? Kaip jie iš tikrųjų praleidžia tuos savo supistus gyvenimus?
ALEKAS: Krušasi su plytomis, laidais, geležimi! O po to? Laka alų po darbo – tiksliai kaip mes dabar – kad nuplautų tą juodą prarajos jausmą krūtinėje.
TOMAS: Koyaanisqatsi... Sugriautas gyvenimas pusiausvyroje. Industrinė visuomenė. Kodėl, po velnių, negalima tiesiog mažiau dirbti?
ALEKAS: Per daug burnų, Tomai. Žemėje per daug gyventojų. Dabar jų neišmaitinsi arkliuku ir supistu mediniu plūgeliu. Globalus mechanizmas reikalauja šviežios mėsos.

(Iš šešėlio, už didelės transformatoriaus dėžės, pasigirsta krebždenimas. Išlenda PENSININKAS VICKA. Vilki tepaluotą chalatą, akys bėgioja kaip žiurkės, po pažasčia spaudžia blizgantį daiktą.)

VICKA: (Dairosi, stipriai mikčioja) Ch-ch-chebra... Al-al-aliuminis... Grynas, nachui. Š-š-šiltas dar, ką tik n-n-nupjoviau nuo naujo konvejerio. Geras kkkk-kk-kampuočiukas. Priduosiu – bus b-b-bambalis „Optima linijos“.
ALEKAS: Paslėpk tu jį, Vicka, už ventiliacijos, kol Stepas tau stuburo neperlaužė.
VICKA: A-a-atsargiai reikia... Sisteminiai n-n-nesupras. (Užkiša aliuminio kampuotį už senos ventiliacijos gembės). Va. T-t-tegu pastovi iki pamainos galo. (Nukiūtina tolyn, ieškodamas ką dar nuplėšti).
TOMAS: Tai bus karas?
ALEKAS: Bus. Arba krizė. Pirma ateis krizė, o po to – kraujas. Nors... krizė jau čia. Pažiūrėk aplinkui.

(Iš už kampo išnyra PASIKLYDĘS KLIENTAS. Kostiumas dulkėtas, kaklaraištis nusuktas po ausimi, rankose spaudžia odinį aplanką.)

KLIENTAS: Atsiprašau... Vyrai? Kur čia C korpuso priimamasis? Aš jau antrą valandą nerandu išėjimo. Čia visur koridoriai, vienodos durys ir tie patys skaičiai... Kur išėjimas iš šito pragaro?!
TOMAS: (Rodo pirštu į tamsą) Į kairę, iki galo, pro kompresorinę, tada tiesiai pro mirtį.
KLIENTAS: Pro ką?!
ALEKAS: Pro administraciją. Tas pats šūdas. Eik greičiau, kol brigadininkas nepagavo ir neįdarbino.
KLIENTAS: Jėzau Marija... (Nubėga gilyn į sandėlį).

(Staiga pro viršutines sandėlio groteles, kurios ribojasi su gamyklos koplytėle, pasigirsta šiurpus, pro šalį varomas vargonų akordas. Vargonininkas Petras mėgina groti „Sveika, Marija“, bet viskas skamba kaip laidotuvių maršas sunkiojo roko stiliumi.)

TOMAS: O tai, kad mes visi tapome automatonais – ne krizė? Net kunigai su zakristijonais turi savo supistą grafiką, kada kokią maldą atidirbti. Visi blet pagal planą.
ALEKAS: Ne visi. Kiti taip nesijaučia. Jie prisitaiko. O bažnyčia? Dar didesnis fabrikas.
TOMAS: Bet jiems vis tiek amžinai kažko trūksta. Dažniausiai bapkių. Todėl jie pasiryžę arti dar daugiau, ar ne?
ALEKAS: Ir paradoksas – tada jie jaučiasi dirbantys prasmingai. Nes siekia „tikslo“. Dangaus karalystės arba naujo „Mercedes“.
TOMAS: Vadinasi, mano vienintelis tikslas – mažiau dirbti šitą darbą, kad galėčiau daugiau dirbti kitą?
ALEKAS: Taip. Tik tiek.
TOMAS: Bet tada tu tiesiog būsi... kitoks automatonas.
ALEKAS: (Pakelia akis, žvilgsnis gyvesnis) Taip! Bet laimingesnis. Aš bent jau prabėgsiu ir sudegsiu pagal savo paties paskirtį, o ne būsiu malka kažkieno kito kūrykloje.
TOMAS: Kiek tau liko?

(Geležinės durys vėl atsidaro. Įeina BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS. Ji garsiai kramto gumą, spaudžia telefoną.)

BLONDINĖ: Ej, girdit. Čia pas jus niekur nėra veidrodžio? Man reikia blakstieną pasitaisyti. Visiškai nėra kuo savęs pamatyti šitam jūsų ubagyne. Tik pajuodę, riebalini langai.
ALEKAS: (Šaltai) Čia gamykla, panele. Veidrodžių nėra. Čia niekas nenori matyti savo supistų snukių.
BLONDINĖ: (Skambiai subliūkšta gumos burbulas) Nu fuj, kokie visi nušokę.

(Apsisuka, nueina link tos pusės, kur nuėjo klientas).
(Pasirodo du vyrai su ryškiomis rangovų liemenėmis, nešasi kopėčias. Jie praeina pro šalį, vienas iš jų pastebi Vickos paslėptą aliuminį. Žaibišku, chamišku judesiu rangovas įsimeta kampuotį į savo maišą ir jie ramiai nueina toliau. Po minutės iš kito šono atbėga uždusęs Vicka.)

VICKA: (Čežina rankomis aplink ventiliaciją, akys kvadratinės) Kkkk-kk-kur? Kur m-m-mano kkkk-kk-kampuočiukas?! N-n-nėra, nachui! Pradingo! P-p-pyp...
ALEKAS: Rangovai praėjo, Vicka. Pervogė. Čia aukštesnė ekosistemos grandis, blet. Tave patį tuoj nuneš į metalo laužą.
VICKA: V-v-vagys p-p-pederastai... N-n-nėra šventų d-d-dalykų šitoj gamykloj...

(Nusispjauna ir nueina verkšlendamas).
(Staiga viršuje pasigirsta baisus trenksmas. Girtas KLEBONAS su visa sutana garsiai išgriūva iš klausyklos tiesiai ant grindų, išversdamas šventinto vandens indą ir rėkdamas: „Anatema, blet, šėtonai! “. Nuo šito garso viršuje sėdintis VARGONININKAS PETRAS krūpteli ir netyčia apverčia ant vargonų klaviatūros plastikinį puodelį su pigia „Sangria“ bei lėkštę su riebia kilke ant batono. Vargonai pradeda pamišėliškai kaukti, klavišai sulimpa, girdisi baisus trumpas jungimas ir dūmų kvapas.)

ALEKAS: (Žiūri į lubas, iš kur rūksta dūmai) Va tau ir šventi reikalai... Hmmm... Bet vis tiek skubėti labai gal ir neverta. Gal reikia kasdien kažką mažo padaryti, o ne laukti galo.
TOMAS: Siūlau pasikasyti galvą.
ALEKAS: Galva man neniežti.
TOMAS: Gal tada tu – automatonas.
ALEKAS: O tu – balvonas.
TOMAS: O kaip tu praleidinėji savo gyvenimą?
ALEKAS: Aš jo nepraleidinėju.
TOMAS: O jis?
ALEKAS: Kas?
TOMAS: Gyvenimas.
ALEKAS: Kieno? Mano?
TOMAS: (Atsidūsta) Uuuufff.... Gal tau tikrai jau metas eiti...

(Vėl pasigirsta artėjantys žingsniai. BRIGADININKAS STEPAS iškiša galvą, visas suodinas nuo sudegusių vargonų dūmų.)

BRIGADININKAS: Dar sėdit, dalbajobai?! Alekai, tu tyčiojiesi iš manęs?! Kas ten per boba mėlynais plaukais prie konvejerio fotkinasi?! Kažkoks idiotas su kostiumu verkia prie tualetų, sako, kad neranda šviesos! Vicka laksto po teritoriją ir rėkia apie kažkokį blet kampuotį! O viršuje bažnytkaimis dega, klebonas girtas voliojasi vėmaluose, vargonai rūksta nuo supistos Sangrijos! Čia jūsų darbas?! Marš dirbt, kirvarpos, kol abiem kailio neišperšiau! (Dingsta, girdisi, kaip tolumoje rėkia: „Vicka, blet, patrauk rankas nuo altoriaus, ten ne varis! “).
ALEKAS: (Atsistoja, įnirtingai spira tuščią skardinę į sieną) Sakau, atsikabink, ir pats spausk iš čia, buratine! Kirvarpos nešertos bliauna tavo paties medinėje galvoje!
TOMAS: Na, ramiau, ramiau... Man rodos, tos kirvarpos tavo galvoje... Jos neturi ko graužti... Gal duok joms kramtomos gumos?
ALEKAS: Šūdo joms!
TOMAS: Nemanau, kad padės.
ALEKAS: (Nuleidžia rankas, pyktis staiga praeina, sėda atgal ant dėžės) Na, tiek to jau, gal tu teisus, gal pats sau nenoriu pripažinti. Prisigersiu šiandien iki komos, išplausiu smegenis ir pirmadienį pradėsiu vėl šviežias, pasiruošęs konvejeriui.
TOMAS: Manau, pripažinai, paviršutiniškai... Kam žudai savo pilkąsias ląsteles?
ALEKAS: Vis tiek anksčiau ar vėliau viskas baigsis, blet. Kam stengtis, kam kankintis?
TOMAS: Tu pats sau prieštaraujai prieš minutę... Įspūdis, kad apsikeitėme rolėmis. Ką, nusivylei, neturi žodžių?
ALEKAS: (Žiūri į jį tuščiomis akimis) Ir iš kur tokių kaip tu randasi!?
TOMAS: Be manęs neegzistuotumei.
ALEKAS: O gal tu be manęs?
TOMAS: Galiu tave sunaikinti.
ALEKAS: Žinok, ir aš tave. Ar tiki?
TOMAS: Galbūt. Tačiau – sudie visam. Ačiū, padėjai, atlikai savo funkciją. Dabar tavo pyktis dar bent kiek sušildys šitą šaltą erdvę. Liksi mano mintyse.

(Tomas atsistoja, perlipa per numestas šiukšles ir ramiai išeina į koridoriaus tamsą. Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia sulipę vargonų klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)
(Staiga kaukimas pasiekia piko dažnį. Per viršutines groteles pliūkšteli trumpo jungimo žiežirbų banga. Įvyksta baisus, duslus sudegusių vargonų sprogimas – BŪŪŪM! Per gamyklos sienas nueina vibracija, iš viršaus pradeda kristi suanglėję vargonų vamzdžiai, šventinti pelenai, apdegusios kilkės ir „Sangrijos“ likučiai.)
(Visiškas štilis. Gamyklos mašinos akimirkai užgęsta. Tamsoje girdisi tik po sprogimo nukritęs ir lėtai per grindis besiridenantis tuščias “Sangrija” butelis.)
Alekas sėdi visiškai nejudėdamas, suanglėjęs vargonų vamzdis nukrenta tiesiai jam prie kojų. Jis lėtai nuvalo pelenus nuo veido, pažiūri į tuščią vietą, kur ką tik sėdėjo Tomas, ir tyliai ištaria)

ALEKAS: ... Nu va, blet. Ir sudegė pagal paskirtį.

(Tamsa. Tolumoje suveikia priešgaisrinė sirena.)
(Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia vargonai, nes nuo “Sangrijos” sulipę klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)