Mylimas kvapas

– Kartais mano vyras kvepėjo ūkiniu muilu, – nusišypsojo šalia sėdinti puošniai apsirengusi moteris.
Jeigu visą gyvenimą buvai savo vyro draugė ir išlikai gyva, vieną dieną tenka atsistoti jo karsto dešinėje. Žmonės eina atiduoti pagarbą geležinkeliečiui. Ir jai – moteriai juodais drabužiais, kuri dar turi jėgų verkti.
Ji verkė ne jo. Ji verkė savo gyvenimo.
Penkių kambarių butas už stoties. Balkonai į kiemą. Virtuvėje – ne miesto triukšmas, o pokšintys kaštonai ir tolumoje dundantis traukinys.
– Negaliu užmigti. Tą jausmą vadinu aitraus artumo stoka.
Mes buvome geležinkeliečiai, daug keliavome – ne po brangias šalis. Jis kilo iki stoties viršininko. Kelionės vargino, bet man patiko.
Vyras kvepėjo ūkiniu muilu – prausdavosi dar tamsoje, prieš darbą. Kartais pasiilgstu to kvapo. Vyro nepasiilgstu.
Sugrįžusi iš kelionių muiluodavau rankas iki alkūnių, užsimerkusi, naktiniams marškiniams plevenant. Tas aštrus kvapas neleisdavo jo pamiršti – nors nuo muilo oda išberia raudoniu. Koks kvailas tas išsimuilinimas.
Dar kvailiau – iš pabėgėlės baltarusės nusipirkti penkiolika gabalų to muilo ir paslėpti po vonia.
Naktimis pabundu iš baimės, kad kvapas išnyks ir vyrelis neberas kelio pas mane. Esu tikra, kad jis atgims gražuolis, į kurį atsisuks moterys gatvėje.
Jis kartą pasakė:
– Norėčiau būti gražus. Iškentėjau visas nelaimes, kurios persekioja negražius vyrus. Būsiu lieknas, plaukai stovės ežiuku, nosis nebus suglamžyta, rankos nebesmirdės ūkiniu muilu, batai bus juodi. Tu nusipelnei. Būsiu mylintis vyras.
Susijaudinusi nusijuokiau:
– O aš atgimsiu sodo baidykle. Būsim du paveiksliukai.
Tik skaudu, jeigu kvapą kas pavogtų, pakeistų.
Bijau, kad tada traukiniai dundėtų ten, kur mes jau niekad nebenukeliausim kartu.