Nelinkstantis

Surinkau jo numerį. Telefonas palatoje pypčioja ritmingai, lyg matuotų tirštą, lašantį laiką. Į veną bėga vaistai, virš galvos – sterilus, baltas lubų kvadratas. Pirštai neklauso, bet ragelį laikau tvirtai. – Alio? – kitame gale pasigirsta jo balsas. Pažįstamas, griausmingas, lyg vis dar stovėtų ant Dhampus Peak viršūnės, kur vėjas plėšo skiemenis. – Sveikas, kaip einas? Aš guliu nejudėdamas. Jei pajudėsiu – atrodo, trakštels po padu koks nors likimo siūlas. Bet meluoju lengvai, tarsi spardyčiau akmenis nuo kelio: – Sveikas! Gerai einas. Bėgioju va, keliauju. Neseniai iš trasos grįžau. – Rimtai? – jo balse pasigirsta tas švarus džiaugsmas, lyg iš Saulės iškritęs vanduo. – O į mūsų vietą, tą prie upės, ar buvai nuėjęs? – Buvau, – sakau, nors ta vieta dabar tik mano galvoje. – Viskas ten buvo apžėlę, krūmų pilna. Paėmiau kirvį, iškirtau. Vėl šviesu, vėl matosi skardis. Anapus laido sekundę stoja tyla. Tokia tiršta, kokia būna senoj stoty, kai nutyla žiogai. Tada jis sunkiai atsidūsta. Balsas staiga subliūkšta, pasidaro plokščias, artimas: – O aš va, broli, guliu... Prijungtas prie kažkokio aparato. Pypsi čia viskas. Atsibodo. Nebegaliu. Mes baigiam pokalbį trumpai. Anapus laido nebėra žodžių, tik sunkus, sekinantis alsavimas. Tada – staigus, sausas Trakšt. Ir viskas. Linija miršta, lieka tik spengiantis tonas. Aš guliu palatoje ir spėlioju. Kas tai buvo? Ar jis vargais negalais patiesė ranką ir išjungė aparatą? Ar tiesiog numetė ragelį? Tas garsas pakimba ore, tamsus ir neaiškus, kaip šešėlis. Melas degina gerklę kaip tėvo užbrėžtas degtukas. Negaliu taip palikti. Surenku jėgas, vėl griebiu telefoną ir renku tą patį numerį. Turiu jam pasakyti tiesą. Telefonas sujungia greitai. Atsiliepė sunkiai kvėpuodamas, lyg ką tik būtų užkopęs į stačią skardį. – Alio? – sušnypštė ragelis. – Atleisk, – iškart pasakiau, nespėjęs praryti gumulo gerklėje. – Viską sumelavau. Nebėgioju aš. Ir trasoj nebuvau. Esu ligoninėje, reabilitacijoj. Išsėtinė sklerozė. Judu per lėtai, pirštai kaip mediniai. Anapus laido sušnypštė eteris. Bet šįkart tyla nebuvo sunki. Ji buvo suprantanti. – Žinau, broli, – tyliai ištarė jis. – O aš va, su inkstais... Dializės, laidai. Gulim abu išardyti kaip tavo katamaranas malkinėje. Mes abu nusijuokėme. Tas juokas buvo keistas, skausmingas, bet laisvas. Melas dingo. Likome tik mes – du seni vilkai, suvaržyti ligoninės patalų.
Anapus – vėl tas pats “trakšt”. Jis vėl įjungė aparatą?!
Ir tada, tarp palatos pypčiojimų, vėl išniro kalnai. – Atsimeni Dhampus Peak? – paklausė jis. – Tą vietą, kur vėjas plėšė skiemenis, o sniegas buvo toks baltas, kad skaudėjo akis? – Atsimenu, – užsimerkiau ir vėl pamačiau tą beribę erdvę. – Atsimenu.
Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Kad mūsų kojos nemirtingos. – Jos ir yra nemirtingos, – Audriaus balsas vėl pasidarė griausmingas, pilnas kalnų aido. – Kol atsimenam, tol einam. Šitas aparatas – tik metalo gabalas.

    Kalbėjomės ilgai. Apie vaistus, apie tirštą, lašantį laiką, apie tai, kaip sunku priimti trumpesnes gyvenimo kelnes. Bet labiausiai – apie tas viršūnes, kurias palikome už nugaros. Atrodė, kad palatos sienos išsilygino, virto plynaukšte, o virš mūsų vėl pakibo didžiulis, mėlynas dangus.
Pokalbis po truputį pakibo tyloje. Nuleidau telefoną ant krūtinės. Ekrano šviesa užgeso.
Ir tada, lyg skersvėjui trenkus bažnyčios duris, mano galvoje kažkas persijungė. Kambario tamsa pasidarė šalta. Sienos vėl susispaudė į sterilų ligoninės kvadratą.
Audrius negalėjo man paskambinti. Ir aš negalėjau surinkti jo numerio.
Audriaus nėra jau treji metai. Ji liko ten, kalnuose, po sunkiu, aklu sniego gurbu. Kalno griūtis jį pasiėmė iškart, akimirksniu, o aš čia, apačioje, tada nebuvau ten. Pokalbis buvo tik mano paties galvoje. Vaizduotės žaidimas, bandymas sušilti prie prisiminimų laužo, kuris jau seniai virto anglimis.
Aš guliu nejudėdamas ir žiūriu į lubas. Jei Audrius yra tik mano mintis, tai kas esu aš?
Galbūt ir manęs nėra. Galbūt aš irgi esu tik personažas, eilutė kažkieno rašomoje knygoje. Kažkas sėdi palinkęs virš stalo ir spaudžia juodą pieštuką į popierių, piešdamas mano išsėtinę sklerozę, mano reabilitacijos lovą ir šį liūdesį. Negalima per daug spausti. Jei rašytojas paspaus per stipriai – pieštukas nulūš. Ir tada bus koma. Drožimo operacija ligoninėse, po kurios gyvenimas kaskart sutrumpėja metais.
Nuo palangės laša laikas. Tirštas kaip medus.
    Užsimerkiu, kad nematyčiau baltų lubų.