Delyras (vientisas prozinis srautas su užkadriniu balsu)

Visur aplink vorai, bet jie juda ne savo kojomis — kažkieno kito nervais. Tu nusipurtyk skruzdeles, jos čia tik tam, kad primintų, jog žemė vis dar turi savo kainoraštį. Ant grindinio guli pinigai: 2 litai 50 centų, gal 20, gal nieko. Tara priims, jei tik žinosi, kur atiduoti. Visi žmonės susirinkę po vakarykščio filmo, nors filmo niekas neatsimena, tik tą 0, 5 litro butelį, kurio nepavyko prisipilti. Tu vis dar laikai rankoje jo formą, lyg būtų likęs tik šešėlis.

(užkadrinis balsas: „čia dar nieko blogo, čia tik įžanga, kvėpuok“)

Vakar tas gerai vaidino, sakai sau, nors nežinai, kas tas. Vaikas krenta į balą, kažkas jį meta, kažkas juokiasi, kažkas filmuoja. Pas tave sausa, pas mane šlapia — vanduo atsiranda iš niekur, kaip ir telefonai, kurie dingsta. Šiaulių sinagoga stovi prie vandens, nors niekada nestovėjo. Autobusas suka ratu, garsas grįžta, lyg būtų pamiršęs, kur dingo. Geriau čia neikite, sako kažkas, bet tu jau čia.

(užkadrinis balsas: „čia prasideda tikroji vieta, kurioje tu visada buvai“)

Kur padėti kojas, kad būtų sausa? Nėra tokios vietos. Už lango muša moterį, trečią kartą, gal tą pačią, gal kitą. Čia nėra knygų, raštelių, siuntinukų — tik teta, kuri grasina susprogdinti bombą, bet niekas nežiūri rimtai, nes ji atsigula prie svetimos žmonos taip natūraliai, lyg būtų jos šuo.

(užkadrinis balsas: „čia jau prasideda tavo miestas, tavo psichinė geografija“)

Gulkis ant autobuso šono, sako kažkas, užsiiminėk šilkografija, nes garsas vėl atsirado. Tai kinas, kuris buvo atvažiavęs, bet niekas jo nekvietė. Štiš štiš — velnias prilipo daug, prasikrapštyk nosį su batu, kad iškristų, kas nereikalinga.

(užkadrinis balsas: „nereikalinga čia viskas, bet tu vis tiek tempi su savimi“)

Aplink visi kalba vienu balsu, lyg būtų įjungtas bendras radijo kanalas. Moteris pasakoja apie katę, kuri grįžo su žmogaus balsu. Tu pakeli butelį, bet jis išskrenda, lyg būtų lengvesnis už tavo mintį. Visi žiūri į tave, lyg būtum paleidęs kažką svarbaus.

Autobusas apsisuka dar kartą. Vairuotojo akys nuslydusios ant kaklo, bilietų nereikia, nes niekas niekur nevažiuoja. Vyras su tuščiu narveliu laukia paukščio, kuris grįš po reklamų.

Prie stotelės mergina su dviem skėčiais — vienas nuo lietaus, kitas nuo žmonių. Bala apeina tave, o ne tu ją. Ant šaligatvio trys bulvės ir žvakė — altorius, kurio niekas nepripažįsta.

Vyras su maišeliais ant batų saugosi žemės, nes žemė prisimena. Jo šuo išėjo pirkti pieno ir negrįžo. Dviratininkas mina be dviračio, tik su sėdyne ir rankenomis, bet juda greičiau už visus.

Garsas ateina iš po žemės — kažkas repetuoja spektaklį, kurio pirmo veiksmo niekas nematė. Vyras su megafonu skelbia, kad visi daiktai turi teisę į antrą gyvenimą, net tie, kurie neturėjo pirmo.

Ir tada visi žiūri į dangų. Ne į saulę, ne į mėnulį — į šviesą, kuri neturi formos. Viena moteris sako, kad tai ženklas, kita — kad reklama, trečia — kad jos buvęs vyras. Tu galvoji, kad tai lemputė, bet šviesa pulsuoja, kvėpuoja, artėja.

(užkadrinis balsas: „čia tu sustosi. arba čia tave sustabdys“)

Šviesa nusileidžia taip tyliai, kad net vorai nustoja judėti. Tu supranti, kad ji atėjo ne pasiimti tavęs — ji atėjo pasižiūrėti, ar tu dar čia.

(užkadrinis balsas: „ir tu vis dar čia“)