Trilitrinius stiklainis

PUSĖ VALANDOS PO KETURIOLIKTOS

Dabar, kai visą savo kapitalistine grožybe šviečia reklamos, spindėdamos visų spavų etiketėmis, kai žaižaruoja egzotiški ir vietiniai gėrimai, mes jau pamiršome laikus, kai pusę valandos po keturioliktos vienintelėje miestelio alkoholinių gėrimų parduotu-vėje nebelikdavo prekių.

Tikriausiai pamiršome ir tai, kaip gėrėme viską, kas spirituota, viską, kas dega: langų valymo priemones, losjoną, dantų pastą, odekoloną ir t. t. Klestėjo naminės gamybos verslas. Trūko mielių. Rūgimo procesui pagerinti į raugalą buvo dedami katinai. Išradingi Šiaurės Lietuvos gyventojai – žemgaliai – pogrindžio sąlygomis gamino gėrimus „kukas“ ir „pikis“. Savo nuodingomis savybėmis šie gėrimai, aišku, nenusileidžia dabartiniam „pilstukui kaukoliniam“.

Skaitytojui siūlau prisiminti tuos laikus, kai pinigų su Lenino galva jau užteko visiems, lentynos buvo tuščios, ateitis – neaiški, o emocijų, įvairaus patriotizmo ir juodo hmoro – per akis. Minios žmonių vaikščiojo, mitingavo ir ginčijosi, koks bus gyvenimas ateityje.

Kai kas gali pamanyti, kad mūsų nežinomas autorius – asocialus žmogus, ragavęs mažai mokslo ir apskritai toks: alkoholikas degeneratas. Gal ir taip. Tačiau rankraštį radęs muziejininkas, jį šiek tiek paskaitęs, atidavė man – kaip pradedančiam autoriui. Jo žodžiais tariant, šie rašiniai turi išliekamąją vertę. Žmogus, juos rašęs, yra aiškiai didesnio negu vidutinio intelekto. Šie tekstai, jo nuomone, gali būti vertingi moksliniu požiūriu: juose atsispindi tam tikrų Lietuvos gyventojų sluoksnių buitis letingų tautos išlikimui istorinių lūžių fone.

Mes, vyresni žmonės, buvome Sovietų Sąjungos žlugimo liudininkai. Tokia galinga, autoritarinė imperija subyrėjo staigiai – kaip kortų namelis. Kas buvo kaltas? Arba kam turime būti dėkingi, kad šis monstras, tas „šviesaus rytojaus prieangis“, virto kaip sukirmijęs baravykas miške?

Be abejo, jūs prisiminsite iškilių žmonių veidus, solidžias jų figūras ir pradėsite vardti: Reiganas, Gorbačiovas, Jelcinas, Bušas, Landsbergis, Ozolas ir t. t. Kažin, ar bū-site teisūs.

Kiekviename miestelyje ar mieste galite sutikti tuos kuklius žmones, kuriuos pagrįstai būtų galima vadinti socialistinės santvarkos duobkasiais. Jūs juos matote kasdien, bet neatkreipiate dėmesio, nes jų daug, jie kuklūs ir jokių apdovanojimų už savo „nuopelnus“ nereikalauja. Jeigu esate padorus ir solidus žmogus – jie net neišdrįs jūsų užkalbinti. Ypač rytais jie būna perdėtai kuklūs, netgi drovūs. Jei ir užkalbins, paprašys kelių centų – nedaug, ir tik pažįstamo draugo ar bendradarbio.

Žodžiu, jūs supratote, apie ką kalbame.

Šie žmonės apsirengę daugiau negu kukliai; kartais tas jų drabužių kuklumas ar nemokėjimas jų nešioti ir prižiūrėti net krinta į akį. Jie tai žino, bet neturi laiko ar jėgų susitvarkyti. O jeigu ir susitvarko savo išvaizdą skrupulingai, tai tik todėl, kad „fronto“ laikymas viešoje vietoje reikalauja šiokio tokio respektabilumo.

Jūs galite nežinoti, kas yra „frontas“ ir posakis „fronto laikymas“. Tai dar viena šio žodžio reikšmė, nenurodyta žodyne. Žmogus, laikantis „frontą“, arba „frontininkas“, – tai asmuo, stovintis ant gatvės kampo prie prekybos ar viešojo maitinimo įstaigos. Jis gali neskubėdamas vaikščioti ten, kur praeina daug žmonių, ir rinkti nelabai dosniai duodamas aukas, pasitelkęs neeilinius kaulijimo, šantažavimo ar maldavimo sugebėjimus. Kam sunaudojamos tos aukos – manau, nujaučiate.
Tai – pusiau dokumentinė, pusiau satyrinė miniatiūra apie alkoholio kultūrą vėlyvojo sovietmečio ir Sąjūdžio laikų Lietuvoje, kurioje girtuokliai vaizduojami kaip tylūs, nepastebėti, bet paradoksaliai reikšmingi socialistinės sistemos griūties dalyviai.

Pirmas skyrius
Taurus gėrimas – kukas

Dabar visi tik ir kalba apie pinigus – kokie jie beverčiai. Tapetais juos niekinamai vadina. Gąsdina, kad tualete pradės sienas jais klijuoti. Ką tik meldėsi, prakaitavo, džiaugėsi didesnę kupiūrą nutvėrę, o dabar – prašom, tapetai. Dar truputį, ir išleis instrukciją: „Kaip klijuoti Lenino galvą ant plytelių“.
Mes su Petru, kuris visada atsiliepia, kai jį vadini Ause, susėdę prie trilitrinio stiklainio kuko mėgstame pakalbėti ir ekonominėmis temomis. Mums sunku patikėti, kad gali atsirasti žmonių, kurie tualete sovietiniais pinigais išklijuotų sienas. Šiais visuotinio dvasinio atgimimo laikais tai būtų labai negražus, nepatriotiškas poelgis. Žmonės, kurie teisingai, gražiai, patriotiškai mąsto, gali nesuprasti. Jie net gali pamanyti, kad kažkokie be tautinės savimonės žmonės net tualete negali apsieiti be didžiojo proletariato vado miniatiūrinių portretukų. Laikas jau būtų persiorientuoti, mielieji bičiuliai, draugai – ponai.
Kalbos nėra: naftos kainų dirbtinis kritimas pasaulinėje rinkoje, kurį iš begalinės meilės žmonijai suorganizavo JAV prezidentas Reiganas – komunizmo duobkasys, – nuvertino sovietinį rublį kritiškai. Mes su Ause dėl to per daug nesijaudiname. Mums svarbu, kad dar tik atominė bomba nesprogtų – ta jau tikrai išverstų iš koto. O prie visko kito mes prisitaikysime. Priešingai nei per siaubingą Gorbačiovo antialkoholinę reakciją, dabar jaučiame tam tikrus laisvo gyvenimo atšilimo požymius. Ir pinigai dar ne tokie beviltiški, ir viltis dėl prekybos liberalizacijos yra.
– Paminėsi mano žodį, – pranašavo Ausė, – mes ir naktį galėsime nusipirkti ir alaus, ir degtinės. Įsivaizduoji? Civilizacija.
Kita vertus, kam laukti? Neužklijavai poros šimtinių ant sienos – ir gali nusipirkti Anykščių gamybos „Kristalinės“ didelį butelį. Dar ir konservų dėžutė „Kilkė pomidorų padaže“ išeina. Pilnas komplektas – kaip pas ponus.
– Kam ta bereikalinga prabanga, – prieštarauja Ausė. – Už porą violetinių popierėlių bet kuriuo paros metu gali nusipirkti trilitrinį stiklainį kuko. Pigu, skanu ir daug. Ko dar reikia žmogui, kuris turi fantaziją?
Sunku būtų patikėti, bet turbūt atsiras žmonių, kurie nežino, kas yra kukas. Kas jo negeria arba nežino, ką jų vyrai geria (jeigu kasdien geria), mes paaiškinsime populiariai, moksliškai.
Kukas – tai baltai gelsvos, rusvai žalsvos spalvos alkoholis. Būtent spalva jis skiriasi nuo pikio, kurį gamina iš raudonųjų burokėlių. Pikis – tai jau gurmaniškesniems.
Šią gėrimo rūšį (turime omenyje kuką) eksperimento būdu sukūrė sumanūs Žemgalos krašto žmonės, remdamiesi naminio alaus gamybos technologijos pagrindais. Tai pigus, erzacinis alaus pakaitalas – liaudiškas, demokratiškas, prieinamas kiekvienam, kas dar turi kepenis.
Jo skonio savybės sunkiai nusakomos, kvalifikuotų degustatorių neįvertintos. Kokybė priklauso nuo produktų, iš kurių gaminamas, ir gamintojo sąžinės.
Jeigu kam nors neaišku, kas yra sąžinė – galime paaiškinti.
Sąžinė – tai smulkus, paprasta akimi nematomas kirminukas, kuris padoriems žmonėms, pridariusiems šunybių, kartais trukdo naktį miegoti. Prie pastarųjų šio „tauraus“ gėrimo gamintojai vargiai priklauso. Jie miega ramiai, kaip kūdikiai, nes tą mažą silpną kirminuką, vadinamą sąžine, pastoviai uždaro į trilitrinį stiklainį ir užspaudžia plastmasiniu dangteliu. Reikia manyti, kad jau ne vienas vartotojas yra susipažinęs ir su visai kitokios rūšies kirminukais.
Čia ne mudviejų su Ause mintys. Mes taip nemąstome. Taip aiškina daugiau apsišvietę draugai, kurie, neaiškių aplinkybių verčiami, kartais patenka į jiems nebūdingus, žemesnius, taip sakant, socialinius sluoksnius. Trumpai tariant – į mūsų kompaniją.
Mes su Ause sėdime sau ramiai jo sargo būdelėje prie trilitrinio kuko ir toliau diskutuojame apie infliaciją. Ekonomika – rimtas mokslas, ypač kai turi kuo užsigerti.
Po ilgos pauzės, šiaip taip nurijęs didelę stiklinę mūsų gėrimo, kuris turi savybę veržtis atgal į laisvę, Petras pareiškė:
– Klausyk... mano bobšė man ir sako: „Kaip tu gali už tokią pasmirdusią zurzą pinigus mokėti? Iš kur tokie nevispročiai atsiranda? “ Visa bėda, kad žmonių požiūris į daiktų vertingumą skiriasi, – filosofiškai pastebi Ausė. – Vienam – zurza, kitam – kultūrinis paveldas.
– Kiek visokie mulkiai už gaminius, kuriuos jie vadina firma, sumoka? Tik nenusipirkai tų firminių džinsų – ir jau gali Kuke maudytis.
– O užkanda, – jam antrinu aš, – kiek kainuoja kilogramas lašišos? Aš prisipažinsiu, nei jos mačiau, nei žinau – sako, daug. O raudonieji ir juodieji ikrai? Niekada nevalgiau ir tikriausiai nevalgysiu. Koks skirtumas? Kuo, pasakykite jūs, man bloga štai ši kilkė pomidorų padaže? Vis vien, ypač iš ryto, jokio skonio nepajusi. Ir kam reikia gerti Anykščių gamybos kristalinę, jeigu ji, palyginti su Plungės samanė, turi bjauresnį skonį?
– Taigi, pinigai kol kas tikrai ne beverčiai, – reziumavo Petras. – Štai kai jie net ir mums bus beverčiai – tai jau tikrai bus beverčiai. Čia jau bus pasaulio pabaiga.
Na, bet ir gobšios tos mūsų bobos, – prisiminiau, kad turiu užantyje suvyniotą į neseniai dar leistą „Tarybų Lietuvos“ laikraštį vakarienę.
– Prilydė maniškė dar praeitais metais du kibirus sviesto ir maišą džiūvėsių prisidžiovino. Įdėjo, štai, man pusę kilogramo sviesto ir pusę kepalo džiovintos duonos. Valgyk, atseit, vyreli – negailu, galgi neilgai gyvensi? Tas sviestas lyg ir nekaip kvepia?.. – įgarsinau savo abejones.
– Smulkmena, – nuramino Petras. – Prie kuko tiks. Duoną bus galima ir pamirkyti, užbėrus druskos. Manoji tai šiandien manęs ir klausia: „Iš kur čia visokių muselių ir vabalėlių, kirminukų priviso. „Nešk, išpilk tą brudą kur nors! “ – liepia man. Ar aš kvailas? Nunešiau Šlubei, štai ir geriame mes su tavimi kuo puikiausią kuką. Kai sutems, dar vieną trilitrinį atnešiu – sakė, duos.