Taip Mylimosios motina sakė

Miškas džiūgavo po lietaus, griaustinio ir žaibų audros, pagaliau gavęs saulės.
Beržų žirgeliai drebėjo verksmingose, į šluotas ir vantas susipynusiose šakose.
Reti paukšteliai, siūbuodami ant plonesnių už asilo plauką šakelių, tuštinosi.
Uogautojų metas.
Rytas be kavos.
Pintinės po kaklu.
Liemenukų nevaržomos krūtinės.
Dočkutė pritūpė prie mėlynių krūmo.
– Sakyk... kodėl manęs niekas nemyli?
Mano Mylimoji pakėlė akis nuo dar vieno tuščiai nurinkto krūmo. Ilgai žiūrėjo į skausmo išlenktą Dočkutės nugarą.
– Kas valdo pinigus, tas valdo orkestrą. Taip man vaikystėje sakė motina. Stovėjome paplūdimyje. Ji parodė į laivą.
– Matai?
– Matau.
– Kiek ten gražių žmonių geria šampaną.
Patylėjo.
– O dabar apsidairyk.
Apsidairiau.
– Matai bent vieną gražų žmogų, geriantį šampaną?
Nemačiau.
– Štai ką reiškia pinigai.
Kur praeidavo Mylimoji, ten uogų neberas nei kita moteris, nei vietinis paukštis.
– O kam tiek uogų?
Tam, kad vakare susirinktų visa šeima. Kad pasėmę saują mėlynių maitintų vieni kitus iš delnų. Valgis vienija. Taip žmonės kuria savo turtą – po truputį kiekvienam ir visiems bendriems namams.
Ilga tyla.
– Aš niekada nieko nemylėjau. Nežinau, ką reiškia mylėti.
Mylimoji buvo įsikibusi į krūmą lyg į paskutinę šaką.
– O aš tekėjau už turtingo.
Dočkutė bandė nusišypsoti.
Pro jos mėlynas akis praslinko visas gyvenimas.
Jis vyko tik virtuvėje.
Ūžiant dujinei.
Čirškant aliejui keptuvėje.
Sunkiai krentant į šiukšlių dėžę gyvatiškai judrioms bulvių lupenoms.
Kartais ji ten ir miegodavo. Tiesiog ant stalo, sukryžiavusi rankas.
Įėjimas į miegamąjį prilygo sekmadienio ėjimui į bažnyčią.
Tik po šeštos.
Tik baltais drabužiais.
Tik kruopščiai sušukuotais plaukais.
Iki šiol ji prisiminė šiurkščią, sapnais kvepiančią pagalvės drobę.
Dieve... viską užmiršau...
Prisiminimas atėjo kartu su ašara.
Ji sutraiškė tris prisirpusias mėlynes.
Mėlynių sultys aptaškė veidą.
Kaip seniai tai buvo...
– Galiu tau padėti.
Mylimoji palietė jos petį.
– Pravesiu psichikos seansą. Nori?
Dočkutė tik palingavo galvą.
– Papasakok apie vaikystę. Ką prisimeni? Ar tėvai tave bausdavo?
Dočkutei dešimt.
Medžioklė.
Ji sėdi po aukšta pušimi. Tiesiai ant spyglių. Laukia tėvo.
Prieš akis driekiasi smilgomis ir sodria smaragdine žole apaugusi įkalnė.
Pirmiausia pasirodo stirnos galva.
Ruda.
Vos prasikalusiais ragais.
Didelėmis, išsigandusiomis akimis.
Ji kyla į kalvelę. Atsargiai. Lyg bijotų paliesti žemę.
Dar akimirka.
Ir dings beržyno šešėlyje.
Dočkutė atsisuka.
Tėvas taikosi.
Šūvis.
Stirna pašoka.
Sustoja.
Ne.
Ji vėl kabinasi į įkalnę.
Dar stipriau.
Iš po kanopų taškosi smėlis.
Atrodo, kulka jos nepasiekė.
Tėvas lėtai nuleidžia šautuvą.
Ilga tyla.
– Nieko neprisimenu, – tyliai pasako Dočkutė.
Abi moterys vėl renka uogas.
Dočkutė išsitraukia skardinę.
Geria.
Karšta.
Kažkur beržyne trakšteli šaka.
Nė viena nepakelia akių.