Kaip atsisveikino Bronius

Bronius – stambaus sudėjimo Žirmūnų rajono teisuolis, paveldėjęs iš tėvų hipertenziją.
Susipažinome. Platus jo veidas kėlė pasitikėjimą. Senio pilkšvas veidas pamažu įgavo sveiką raudonį. Pasakiau savo vardą, ir jo veidas staiga pavirto ryškiai raudona žemuogių pievele.
Virtuvėje pjausčiau duoną. Stalviršį Bronius buvo apkaustęs plienine skarda.
Skubėjau ir nepagalvojau, kad negalima pjaustyti duonos ant plieninio stalviršio – tik ant medinės lentelės.
Už nugaros pajutau šeimininką.
Broniaus veidu, tarp strazdanų, vinguriavo prakaito lašas. Jam trūkčiojo lūpa, bet jis bandė šypsotis. Senis laukė, kol nustosiu pjaustyti.
– Kiek kartų prašiau pjaustyti tik ant lentelės? – prikišo veidą prie mano akių.
– Kažkam kitam sakėt, – melavau, susiriesdamas.
– Žiūrėk.
Jis pasilenkė ir pirštu parodė į peilio paliktą įbrėžimą.
– Kiaurai? – vėl melavau.
– Kad daugiau taip nebūtų. Imi lentelę ir pjauni. Supratai?

Gyvenome trise. Trijose lovose miegojome, trise gėrėme, trise valgėme.
Žiemos vakarais jis tamsoje sėdėdavo virtuvėje. Negėrė nei arbatos, nei vandens. Tik šypsojosi ir žiūrėjo pro langą į šviesius Žirmūnų daugiabučius.
Mes juokdavomės iš jo apanglėjusio arbatinuko, sulinkusių šakučių ir aliumininių šaukštelių.
Būdavo vakarų, kai, pavargęs nuo darbo prie gaterio, eidavo miegoti nevalgęs. Bet niekada nesuvalgydavo nė mažo gabalėlio lašinių.
Nerūkė.
Mirties irgi nelabai bijojo.
– Studente, jeigu mane išvežtų į ligoninę, paliksiu raštelį su telefonu. Paskambinsi?
– Broniau, kaip paskambinsiu, jeigu telefoną užrakini savo kambaryje?
– O ką man daryti? Tu tuoj priskambinsi į savo Šiaulius. Kas mokės? – gudriai prisimerkė. Akys visai pranyko jo veide.
– Gerai, paskambinsiu.
– Nemeluok. Iš kur paskambinsi? A?
Jo stambus veidas net pabalo nuo gudrių minčių.
– Prie parduotuvės yra automatas, – melavau. Nei aš skambinčiau, nei ką. Broniaus sesuo vis tiek atsirastų pirma.
– Štai tau dvi kapeikos. Supratai?
Bronius padavė monetą tarsi didžiausią gyvenimo turtą. Dar ilgai vartė ją tarp pirštų, lyg atsisveikindamas.

Bute buvo tylu.
Veržiausi į vonią.
Bronius stovėjo tarpduryje pasilenkęs. Veidas dėmėmis paraudęs lyg žemuogių pievelė.
Vonioje teliūskavo vanduo.
Balta emalė išryškino judančius riebius karpius.
– Jie gyvi, – ištarė Bronius.
Jam tai buvo svarbu.
Jis kišo rankas į vandenį, glostė žuvis.
– Brangieji... Gudeliuose prisipažinsiu – nešėriau jūsų. Jūs suprantat, kaip gailiuosi. Atleiskit. Neturėjau kuo. Taip myliu žuvis... Atleiskit... Šersiu iki mirties.
Varvėjo vanduo.
Šlapios rankos nuo šalčio paraudo.
Broniaus akyse švietė džiaugsmas, lyg būtų pirmą kartą pakviestas į svečius.
Klūpėjo prie vonios.
Stambus kūnas staiga tapo lengvas ir judrus.
Atrodė, lyg atliktų slaptą apeigą.
Kalbėjosi su pasiuntiniais iš anapus.
– Jie kalba su manim, – laimingai šypsojosi.
Uždariau duris.
Girdėjau bėgantį vandenį.
Trūkčiojantį kvėpavimą.
Kimstantį juoką.
Pravėriau duris.
Bronius su drabužiais sėdėjo vonioje.
Aplink plaukiojo karpiai.
Jis atrodė laimingas.
Karpiai žiopčiojo.
Bronius linkčiojo.
Vakare jis šlapiais drabužiais nuėjo į virtuvę ir pjaustė duoną nepasidėjęs medinės lentelės.
Ryte vėl įslinko į vonią.
Karpius augino visą savaitę.
Žaidė.
Maudėsi.
Kalbėjosi.
Kol visi išdvėsė.
Bronius nusisuko į sieną.
Ir verkė.

Paskui pasikeitė patalus.
Baltus.
Pačius balčiausius.
Tuos, kuriuos dvidešimt metų saugojo svečiams, taip ir neatvažiavusiems.
Apsivilko mėlyną ligoninės pižamą.
Drebančia ranka nusiskuto atvira britva.
Putų buvo tiek, kad jų liko ant nosies, ausų ir kaktos.
Rausvu indišku rankšluosčiu nusišluostė veidą.
Jis vėl tapo panašus į prisirpusių žemuogių pievelę.
Sunkiu žingsniu, žiūrėdamas sau po kojomis, priėjo prie lovos.
Atsigulė.
Pakvietė mus.
– Palaikyk mano ranką... Bus drąsiau.
Jis paprašė būsimo istorijos profesoriaus.
Aš delne stipriai suspaudžiau dvi kapeikas.
Ir išbėgau skambinti.