Kyla kaip dūmai

vasanos kyla kaip dūmai
iš dar neuždegtos lazdelės
tarsi kažkas manyje
jau seniai būtų nusprendęs
kad aš ne pirmą kartą
braukiu ranka per tą patį orą

kiekvienas kvapas –
lyg įskilęs indo kraštas
per kurį prasiveržia
ankstesnių gyvenimų vanduo
jis teka tyliai
bet visada randa kelią
į dabarties kūną

kai užeina tas keistas virpėjimas
tas judesys iš vietos
kurios niekada nejutai –
tai ne jausmas
tai sugrįžęs šešėlis
kuris kadaise buvo tavo vardas

ir tu supranti
kad meilė niekada neprasideda
ji tik pabunda
kaip snaudžianti katė
kuri tūkstantį reinkarnacijų
laukdama laižė savo leteną
ir dabar vėl atpažįsta tave

mylimieji visada kvepia
kažkuo iš anapus
kažkuo, kas neįmanoma
nei paaiškinti, nei pamiršti
nes kvapas yra pirmesnis už žodį
pirmesnis už kūną
pirmesnis už laiką

o vienišas žmogus –
jis tikrai be vasanos
jis tik pelenas be ugnies
dūmas be krypties
jis dar neįkvėpė pasaulio
ir pasaulis dar neįkvėpė jo

todėl jis ir klaidžioja
be aromato
be atminties
be praeities
ieškodamas to vieno kvapo
kuris pagaliau
pabudintų jį iš nebūties

vasana* – pergyventas aromatas
karmos liekanos kvapas,
substancija, nusėdusi iš kito gyvenimo