Gal išdžius

Pavasaris suvalgė žiemos baltumą, ir mano vaizduotėje laksto, žaibuoja auksinės žuvelės. Prasideda varlių meilės metas: balose knibžda buožgalviai, o gandrai, atrodo, švenčia savo fiestą. Katinai iki vakaro murkia miegodami, paskui išriečia vaiduokliškus sprandus ir tyliai išplaukia į medžioklę.

Proto sklerotiniame sode voratinkliai auga kaip išskleisti žvejų tinklai. Rytmečio ašarų lašai ultravioletinėje šviesoje virsta tūkstančiais akių. Aš dalinu ryto mėlį tiems, su kuriais jau esu išsiskyręs, lyg tai būtų paskutinė valiuta, kurią dar turiu.

Šiandien saulėta. Reikia pakabinti savo liūdesį sename proto sode — gal jis ten išdžius, jei tik vėjas nepersigalvos.