Pavėlavusi žiemos šokėja

Kartą, toli, kur žiema ilgai laikėsi įsikibusi savo baltos paklodės, gyveno didelių akių šokėja vardu Žingsneda.

Ji buvo žiemos šokėja – jos judesiai buvo tylūs kaip sniegas, o šokiai – šalti ir elegantiški, džiuginantys mylinčius žiemą.

Žingsneda šoko ant užšalusių ežerų, po snieguotais medžiais, apšviesta gęstančių žvaigždžių.

Tačiau šiemet kažkas nutiko.

Ji taip įsijautė į savo žiemos šokį, kad pamiršo laiką.

Kai pavasaris ėmė žaliuoti, o paukščiai svaigo iš džiaugsmo ir giesmių, Žingsneda vis dar sukosi savo žiemos šokyje.

Ji pavėlavo pasitikti pavasarį.

Kai visi jau ruošėsi pavasario sugrįžimo koncertui, Žingsneda pribėgo prie scenos ir pamatė, kad visi šoka pavasario šokius, o ji viena tebešoka savo ledinį šokį.

Ji pasijuto svetima.

Išplėtė dideles akis, sumosavo blakstienomis ir nuliūdo.

Pavasario dvasia – stambi, švelni ir šviesi moteris – priėjo prie Žingsnedos ir paglostė ją.

– Nebijok, mažoji šokėja. Tavo šokis ypatingas. Lik su mumis.

Žingsnis po žingsnio ji ėmė judėti kartu su pavasario vėjais, gėlių žiedais ir paukščių giesmėmis.

Jos judesiai išliko tikslūs, bet prisipildė šilumos.

Ledas tirpo po jos kojomis, o šaltis traukėsi ir slėpėsi žmonių rūsiuose.

Vidurdienio saulėje Žingsnedos šokis ištirpo.

Mes spėjome juo pasidžiaugti.